Simonos Vikužaitės eilėraščiai


Pelė Ciplė karalienė

Gyveno pelytė nulėpausytė
Turėjo urvelį, mažą narvelį
Pamatė pelytę grazžus katinukas,
Ir ėmė vaikyti lyg musę voriukas.

Pašoko pelytė maža nulėpausytė
Kaip vėjo kačiukas vikrus mažyliukas
Suprato pelytė:
„Ko man bijoti?
Jis juk mažytis“.

Aš karalienė
Pelių aš visų.
Nebijau nei šunų,
Nei baisių baisių katinų.


Lėlytė

Turiu aš lėlytę,
Mažą, mažytę.
Graži man lėlytė,
Maža, mažytė.

Aš myliu lėlytę
Mažą, mažytę.
Turi lėlytė gražią
Suknytę.

Turi lėlytė ir
Batukus
Turi ji turi,
Viską ji turi.


Katytė Rainytė

Mano kambary katytė
Mažutytė, gražutytė.
Myliu aš katytę
Gražią, gražutytę.

Graži juoda nosytė
Juoda juoda mažytė
Vardas jos Murkytė.

Dūksta, lekia, miaukia, kniaukia,
Žaidžia su žolėm.
Ji linksma, graži, miela.
Myliu aš ją visada.


„Vaiduoklis“

Mane užliejo baimė.
Kodėl nesuprantu.
Staiga kažkas sustaugia:
Ū ū ū ū ū ...

Pasidaro man šiurpu.
Prieš mane išnyra kažkokia dvasia...
O paskui tik suprantu: tai vaiduoklis
Ū ū ū ū ū....

Staiga sustaugia vilkas
Vilkas didelis ir pikts.
Ir drąsesnė aš tapau,
Ir vaiduoklių nebijau.


Vilkas

Staugia vilkas neramus.
Gal jis pametė vaikus?
Ne, ne, ne visai kas kita.

Bijos Saulės
Jis kas rytą
Negerai, oi negerai.

Vilke pilke, ką darai?
Kam avelę tu žudai?
O dabarties reik bijoti.

Na, dabar jau reik žinoti,
Nevalia kam sužinoti.
Vilke pilke, pasimokyk, pasimokyk ir žinoki.


Kamuoliukas

Sukas sukas kamuoliukas,
Moka suktis kaip vilkiukas.
Linksmas, mažas rutuliukas.

Žaidžiame visi visi:
Ir maži ir dideli.
Gali žaisti ir seni.

Myli jį vaikai visi:
Ir suaugę
Ir seni.


Upė

Teka upė pamažu.
Pažiūrėki, kaip gražu.
Maudos upėje visi:
Ir maži ir dideli.

Upė – tai vandens šaltinis.
Teka upė kaip šaltinis.

Geria vandenį žolė, antilopė ir pelė...
Myli vandenį vaikučiai - tie vaikučiai, tie švaručiai.


Karvė

Bėgo karvė per laukus
Ir pamiršo batukus.
Žiūri karvė į ūkius
Ir dainuoja per vėjus.

-Mū mū mū kaip lauke smagu.
Susirinko visos karvės
Ir pajuto tokia garbiai:
- Duodam pieno mes kasdieną
Duodam duodam mes į valias.

 


Gintaras

Ant Baltijos kranto
Pamačiau akmenėlį mažutį.
Gal ten Saulės kūdikėlis?

Paėmiau ant rankų
Mažą gintarėlį.
Mažą gintarėlį
Saulės kūdikėlį.

Mažasis gintarėli,
Niekad nepražūk.
Gimtoj šalelei mano
Visada tu būk.


Ko pažėrė saulė?

Pažėrė Saulė spindulių,
Baltą mono skraistę.

Pažėrė Saulė obuolių,
Visą mano kraitę.

- Ačiū- aš tariau – saule mylimoji,
- Ačiū pasakiau – mano gerbiamoji.


Saulės vaikučiai

Žaidžia miško pakrašty
Du maži zuikučiai
Du maži vaikučiai.

Saulė juos pamačius,
Greit nusišypsojo:
-Tai jūs, vaikučiai mano.

Saulė myli juos karštai,
O mėnulis atlaidžiai.


Juokas

Juokas – tai stiprybė,
Juokas – tai drąsa,
Juokas – tai mama.

Juokas – tai pasaulis,
Juokas – tai jėga,
Juokas – tai vienybė.

Juokas – tai vanduo,
Juokas – tai Saulė mylima, Juokas – visada.

 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.