Rudeniu kvepiančios knygelės
2019-10-03



Ar mėgstate knygų kvapą, vaikai? Šio „Bitutės“ numerio knygelės kvepia rudeniu. Ypač tiems, kurie jau susikrovėte kuprines ir traukiate į mokyklą.


Galbūt kam nors iš jūsų tai ‒ pirmieji mokslo metai, kaip ir vengrų rašytojos Ėvos Janikovsky knygelės „Aš jau einu į mokyklą“ veikėjui Danui. Žinoma, jis tuo džiaugiasi ir didžiuojasi. Tik kaip neliūdinti draugės Lialės, kuri už jį pusmečiu jaunesnė ir dar turės likti darželyje iki kitų metų?

 

O ką darytumėte jūs?

Pasakotumėte apie tai, kaip mokykloje įdomu? „O juk mielai būčiau papasakojęs, kad mokėmės apie orą, apie oro erdvę, kaip mokytoja sakė. Bet bijojau ir prasižioti: Lialė dar sakys, kad giriuosi.“ (p. 16)

Ne, Danas nenori būti pagyrūnas. Be to, jis  jautrus ir supratingas. Berniukas stengiasi Lialei padėti nesijausti prastesne.

„O juk visi sako, kad darželinukai ‒ amžini klaustukai. Tik klausia ir klausia.

Lialė, deja, ‒ ne.

O juk tikrai galėtų pasiteirauti, ar mėgstu eiti į mokyklą, aš būčiau tik patenkintas. Bet ne, šitokių dalykų klausinėja tik suaugusieji. Galėtų ji, žinoma, paklausti ir kitko, nesvarbu ko, bet ko. Bet ne ‒ neklausia, lyg į tą mokyklą aš visai ir nevaikščiočiau.

Apie ją klausinėja tiktai Lialės mama, kai grįžta su krepšiais iš gastronomo ar su dvynukais iš lopšelio.

‒ O mokytoja tokia pat gera kaip ir auklėtojos? ‒ sykį manęs pasiteiravo.

Turėjau net kiek pagalvoti.

‒ Mokytoja niekad nebus tokia gera kaip auklėtojos, ‒ galiausiai atsakiau. ‒ Bet šiaip gera. Ir tų mokytojų, beje, yra ne viena, o kelios.

Tai Lialei patiko. Aiškiai pamačiau.“ (p. 15)

Galbūt Lialė tik apsimeta, kad mokykla jai nė kiek nerūpi? Tai galima nesunkiai išsiaiškinti. Tereikia... gimtadienio proga padovanoti jai portfelį. Lialė su juo net miegoti galėtų! Arba galima sugalvoti tokį žaidimą, kad mergaitė nejučia pradėtų mokytis. Jis vadinasi „O kam šitas?“.

„Aš ir pats nežinojau. Supratau tik tiek, kad išmoksiu skaityti ir rašyti, bet niekada nepagalvodavau apie tai, kam viso to reikia. Ir visai nesukdavau galvos, kad dar nemoku rašyti, skaityti ar skaičiuoti. Bet nuo tada, kai mes žaidžiam „O kam šitas?“, visą laiką laužau galvą, kam mes mokomės tą ar aną ir kam tai reikalinga.“ (p. 48)

Taigi, kam ta mokykla?

O jūs žinote?

O ar galima į mokyklą nusinešti žaislų? Atsiverskite amerikiečių rašytojos Emily Jenkins knygelę „Žaisliukų išdaigos“. Paantraštėje (prie pavadinimo) perskaitysite, kad tai ‒ visažinės Rajos, kieto mažo Buivoliuko ir kažko, vardu Plastukas, nuotykiai. Prasideda viskas tamsioje kuprinėje. Žaislai susirūpinę. Jie nežino, kur keliauja, todėl prisigalvoja įvairiausių baisybių: galbūt pateks į skalbyklę, o gal ‒ pas veterinarą arba net į šiukšlių konteinerį. Darosi vis baisiau ir baisiau. Ir staiga ‒ koks palengvėjimas! 

„‒ Čia mano geriausi draugai, ‒ sako Mergaitė, kuprinės šeimininkė, kuri miega didelėje lovoje su puriomis pagalvėmis. ‒ Geriausi draugai pasaulyje! Todėl juos ir atsinešiau į šiandieninę pamoką.

‒ Sveiki atvykę, ‒ pasisveikina mokytojas.“ (p. 13)

Taigi atsakymą, ar galima į mokyklą neštis žaislų, jau žinote: galima, jei jie yra jūsų geriausi draugai. Bet dėl visa ko pirmiausia paklauskite apie tai savo mokytojo. Galbūt jūsų geriausias draugas žaislas labai plepus ir tik trukdys susikaupti? O gal kurio nors klasės draugo žaisliukas taip mėgsta plepėti, kad jį reikia palikti namie? Nesąžininga būtų, jei jūs savo geriausią draugą atsineštumėt, o kas nors turėtų palikti...

Tačiau grįžkime prie knygelės istorijų. Jų ten ‒ ne viena. Spėkite, kuri man patiko labiausiai? Tuoj tuoj...

„Kambaryje, kuriame didelė lova su puriomis pagalvėmis, dar stovi knygų lentyna. Anksčiau Plastukas nekreipdavo į jas dėmesio, o dabar staiga susidomi. Lentynose ‒ daugybė knygų, o apačioje sudėti vadovėliai: knygos apie gyvūnus, žodžių reikšmes, vandenynų dydžius ir augalų gyvenimą.

‒ Jei būtum buvęs kaip aš mokykloje, ‒ vieną vakarą Raja užkalbina Plastuką, smalsiai apžiūrinėjantį knygų lentynas, ‒ jei būtum buvęs pristatyme, matęs klasę ir daugybę ten sudėtų svarbių dalykų, žinotum, kad knygos atskleidžia daugybę tiesų.

‒ Kokių tiesų? ‒ teiraujasi Plastukas.

‒ Šiaip tiesų, ‒ išdidžiai pareiškia Raja, atsistodama priešais knygų lentyną. ‒ Tarkim, kiek yra dukart du.“ (p. 15).

Taip, knygose galima ieškoti „šiaip tiesų“. O galima ‒ ir ko nors labai svarbaus. Pavyzdžiui, kas yra Plastukas. Juk Raja ‒ žuvis, nors ir pliušinė. Šliumpis ‒ žaislinis buivoliukas.

„Plastukas ima versti puslapius, atidžiai apžiūri kiekvieną paveiksliuką su gyvūnais.

Nė vienas nepanašus į jį.

Boružėlės apvalios ir raudonos, bet Plastukas neturi sparnų.

Vėžliai, įtraukę kojas į kiaukutą, taip pat pasidaro apvalūs, bet Plastukas neturi kiaukuto.

Ežiai gali susiriesti į kamuoliuką, bet Plastukas neturi dyglių.

Ten rašoma ir apie raudonąsias lapes, nors iš tiesų jos labiau oranžinės, be to, Plastukas žino, kad jis ‒ ne lapė. Net suabejoja, ar turi nosį.

Tad kurgi Plastukas?

Tikrai turėtų būti labai liūdna, kai nežinai, kas esi... O jūs ar atspėsite Plastuko mįslę? Jeigu ne ‒ ne bėda. Knygelės puslapiais nukeliausite iki Tuk Tuko. Jis pasakys.

Ir tada Plastuką suima noras... šokinėti. Taip aukštai, kad net kartais atsitrenkia į lubas. Ir taip šokinėdamas nurieda atgal į kambarį.

Na, dar neatspėjote?..

Kiti veikėjai knygelėje taip pat nelieka pamiršti. Galbūt jums labiausiai patiks istorija, kaip buivoliukas Šliumpis susidraugauja su skalbykle Frenke? O gal ‒ kaip pliušinė žuvis Raja norėjo įrodyti, kad moka plaukti, ir kiaurai permirko vonioje?

Neabejoju, kad perskaitę šią knygą iki galo, pamilsite juos visus. Išdykę žaisliukai taps ir jūsų draugais. Tik savųjų nepamirškite.

O jei knygų istorijos dar nepabodo... štai jums dvi Juliaus Kelero knygelės: „66 istorijos“ ir „66 istorijos nesibaigia“. Neišsigąskite ‒ jos trumpos. Visos trijų keturių sakinių, telpančios į puslapį. Štai viena:

„Sykį gyveno vanduo, kuris nebuvo nei jūros, nei upės, nei šaltinio. Kartais jis tekėdavo po žeme, kartais iškrisdavo su sniegu, o pasitaikydavo, kad žaibuojant išlydavo lietumi. „Kas aš esu?“ ‒ dažnokai klausdavo jis savęs ir negalėdavo atsakyti, nors slapta svajojo, kad kas nors pribers į jį druskos ir tada jis galės niekam nematant ramiausiai subėgti į jūrą.“

Ar neprimena ši istorija Plastuko, kuriam taip pat buvo svarbu suprasti, kas jis yra?

O kas nutinka, kai po vandeniu išdygsta slyva ir pradeda žydėti?

Kai dangus nusprendžia, kad nenori atsispindėti jūroje?

Kai saga bando išsiaiškinti, iš kokio palto ji ištrūko?

Ką sodas veikia rudenį?

Kur nukeliauja vėjo pagautas pienės pūkas?

Kam baltajai meškai reikia saldainių „Meška Šiaurėje“ popierėlių?

Ar baisu pelytei užmigti lokio guolyje?

Nesitikėkite, kad šiose knygelėse rasite atsakymus į visus klausimus. Autorius dažnai pradeda pasakoti istoriją ir tarsi palieka ją be pabaigos. Jis tikisi, kad imsite fantazuoti patys, pratęsite veikėjų nuotykius jau savo mintyse. O gal šiek tiek padės žinios iš mokyklos?

Bet svarbiausia ‒ skaitykite!


 
Jūsų Skruzdėlytė Greitutė

Tekstas publikuotas žurnale vaikams „Bitutė“

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.