Atsiverskite knygą ‒ ir kelionė prasidės
2019-02-11



Tikriausiai visi jūs Naujuosius pradedate nuo pažadų. Ar atspėjau? Norisi juk būti geresniems nei pernai. Gal net daugiau knygelių perskaityti? O ropinėdama tarp bibliotekos lentynų štai ką suradau: Džonatano Kolinso (Johnatan Collins) „Malio ir Kilos nuotykius“ ‒ knygą vaikams apie dorybes. Manote, bus nuobodu? Tikrai ne.


Knygelėje nuotykis nuotykį veja. Ji apie du draugus: paprastą berniuką Malį ir princesę Kilą, kurie gyvena prie jūros ir dažnai plaukia valtele į gretimas saleles. Vienoje iš jų net su beždžioniuku susidraugauja. Kartą jie išgelbsti delfiną, kuris krante įsipainiojo į jūržoles:

„‒ Vanduo slūgsta, ‒ tarė Malis, o delfinas blaškėsi baloje šalia jo. Berniukas suprato, kad delfinas netruks perkaisti, jeigu negrįš atgal į vėsų vandenį.

‒ Ką mums daryti? ‒ sušuko Kila. Jos širdis daužėsi krūtinėje.

‒ Giliai įkvėpk, ‒ paliepė Malis. ‒ Kad padėtume šiam mažyliui, turime likti ramūs.“ (p. 33)
 

Na, ar pastebėjote, apie kokias dorybes čia kalbama? Gal apie pagalbą? Ne tik. Kiekvienos istorijos pabaigoje rasite jas išvardytas. Šios istorijos dorybės ‒ tai geranoriškumas, ištvermingumas, pareigingumas, susivaldymas. Apie jas parašyta atskirai, smulkesniu šriftu. Autorius tikisi, kad tą dalį skaitys jūsų suaugę artimieji: tėveliai, seneliai, o gal dėdė ar teta. Tada galėtumėt pasikalbėti. Argi ne šaunu? Beje, knygoje dorybės ‒ net 52! O viena jų ‒ kūrybingumas. Kaip manote, ką sugalvojo Kilas toje istorijoje?

Prie knygos apie dorybes ėmė ir prigludo lietuvių autorės Vaivos Rykštaitės knygelė „Jūratė, Kastytis ir Mikas“. Oi, sakysite, apie Jūratę ir Kastytį tai mes seniai viską žinome! O ar žinote apie Miką? Tad susipažinkite! Jis ‒ ne jūsų amžiaus, o ką tik mokyklą baigęs aštuoniolikmetis. Bet knygelė skirta būtent jūsų amžiaus vaikams. Įsivaizduokite, kad jis ‒ tiesiog jūsų vyresnysis brolis, nutaręs pakeliauti po pasaulį. Tik Mikas gyvena ne Lietuvoje, o Amerikoje. Iš Lietuvos yra kilę jo tėvai ir seneliai. Taigi pirmiausia Mikas nusprendžia aplankyti Lietuvą... O išlipęs iš lėktuvo tuoj pat patraukia prie jūros!

„Vilnius‒Palanga“ ‒ taip buvo parašyta ant paskutinio tos dienos autobuso, riedančio oranžiniuose saulėlydžio spinduliuose skendinčia autostrada. Įsitaisęs prie lango, šalia vąšeliu nerta kepuraite pasipuošusios senolės, snūduriavo ir mūsų raudonplaukis Mikas. Dairytis aplink buvo per daug pavargęs, tad prasimerkė tik po gerų keturių valandų. Autobusas tuo metu kaip tik įvažiavo į Palangą ir Mikas pamatė šalikelėje išsirikiavusias moterėles bei ūsuotus vyrus, laikančius popierinius ranka rašytus skelbimus: „Kambarių nuoma“. (p. 10)

Kambarėlį Mikas gauna pas mielą močiutę Domicelę. Čia ir pasideda jo nuotykiai, nes sunku amerikiečiui susigaudyti, kaip toje Lietuvoje elgtis. Įsivaizduokite, net tokiame mažame miestelyje kaip Palanga pasiklysta! Ir visa laimė, nes kitaip nebūtų suradęs Gintaro muziejaus ir jo senuko sargo Anupro, kuris kadaise buvo įsimylėjęs Domicelę... Bet šššš ‒ jų istorija dar nesibaigė! Mikas galbūt padės jiems vėl susitaikyti.

Ir dar mane labai nudžiugino, kad knygoje mokoma saugoti gamtą ir nešiukšlinti. Oho, kokį sapną Mikas susapnuoja, kai nerūpestingai pro balkoną išmeta plastikinį maišelį...

Sakysite ‒ o kur Jūratė ir Kastytis? Yra, yra ten ir toji legenda. Tačiau jūs ir patys ją kuo puikiausiai žinote. Nors ką apie tai galvoja amerikietis Mikas ‒ ne mažiau įdomu.

Bet palikime Miką ir Palangos pajūrį. Keliaukime į Mažąsias Klampynes!

Taigi atsiverčiame naująją kitos lietuvių autorės, Neringos Vaitkutės, knygą „Klampynių kronikos“. Neabejoju, kad tarp „Bitutės skaitytojų“ yra jau skaičiusių šios autorės knygas „Vaivorykščių arkos“, „Titnago plunksna“, „Šnabždesiai bedugnėje“... Arba ‒ „Neišduosiu tavęs“, apie kurią jums jau esu pasakojusi. Rašytoja rašo tikrai daug ir kiekvienos jos knygos vaikai labai laukia. O „Klampynių kronikos“ šiemet dalyvauja Metų knygos rinkimuose (jei perskaitysit ir patiks ‒ būtinai balsuokite!). Apie ką ji? Ogi apie mažame Klampynių miestelyje gyvenančią šeimynėlę tėtį, mamą, pasakotoją Agatą, jos brolį dvynį Aringą ir jaunesniąją sesutę Smiltę. Smiltė visada sekioja jiems iš paskos.
 

 

„Nors ir skirtingi, turime tvirtai mus vienijantį bruožą ‒ nuolat įsipainiojame į keisčiausias baugias istorijas, apie kurias dar ilgai sklando įvairiausi gandai.“ (p. 7)

O tos istorijos tikrai keistos. Apie žalčių karūną. Apie viename iš miestelio namų gyvenančias gyvas porceliano lėles. Apie namo parsivestą laumių vaiką ir sode žiburiuojančias žaltvyksles. Apie baubus, kurie Klampynėse tokie pat įprasti kaip šunys ir katinai. Apie tai, kad norėdamas išgelbėti sesutę iš užburto namo, turi paaukoti patį brangiausią daiktą.

Visi Mažųjų Klampynių miestelio gyventojai labai gražiai bendrauja tarpusavyje. Kaimynai vaikšto vieni pas kitus į svečius su pyragais. Tėvai prie stalo kviečia ne tik savus vaikus, bet ir jų draugus. Čia visi pasitiki vieni kitais ir nėra vagių. Nebent... nebent įsisuka tikrų tikriausias aitvaras! Tas pats, kuris mėgsta svetimus turtus į palėpes nešti.    

O nuostabiausia, kad visa tai vyksta mūsų laikų Lietuvoje. Tarsi atgyja senieji padavimai ir legendos, prasiveria durelės į pasaką... Ar norite ten nukeliauti?

Tik atsiverskite knygą. Ir kelionė prasidės.
 

Jūsų Skruzdėlytė Greitutė

Parengė Neringa Mikalauskienė

Tekstas publikuotas žurnale vaikams ,,Bitutė”, 2019 1-2 numeryje.

 

 

   

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.