Kiti nutikimai orbitoje: pasakaitės / Gianni Rodari; iš italų kalbos vertė Birutė Žindžiūtė-Michelini; iliustravo Lina Žutautė. - Vilnius: Nieko rimto, 2010. - 175 p. - (H.Ch. Anderseno medalis)


Jeigu vieną ankstų rytą į jūsų duris pasibels krokodilas, apsivilkęs rudu kostiumu, apsiavęs juodais batais, su baltais marškiniais melsvomis juostelėmis ir žaliu kaklaraiščiu, nenustebkite – tai gali būti visai ne krokodilas, o paprasčiausias muilo miltelių agentas iš Zerbos planetos. O jeigu per pietus jūsų šaldytuvą okupuos princas Ledas ir aršusis ledukų būrys, nepriekaištaukite – tai gali būti puiki reklama jūsų šaldytuvo, už kurį dar nesumokėjote, gamyklai... Ir jeigu vieną vakarą, nepamenu kokį, į jūsų miestelį pirkti kakavos atlėks nepaprastas pono Pankracijaus namas su visa šeimyna, nepulkite piktintis. Įsikibkite į siūbuojančias virvelines kopėčias ir pasileiskite kartu su absurdiškaisiais Dž. Rodario veikėjais į pačius keisčiausius nutikimus. Kurie vyksta Žemėje ir visoje orbitoje.


Apie autorių:

Džanis Rodaris (Gianni Rodari, 1920-1980) gimė Šiaurės Italijoje, Omenoje, kepėjo šeimoje. Kurį laiką mokytojavo, daugiausia dirbo žurnalistinį darbą, buvo kelių laikraščių vaikams redaktorius.

Dž. Rodaris yra vienas ryškiausių Hanso Christiano Anderseno medalio laimėtojų (1970). Vaikų literatūroje debiutavo kaip poetas, pirmasis Italijoje naudojo nonsensą, tačiau viso pasaulio vaikus užkariavo literatūrinėmis pasakomis. Pasaulinę šlovę jam pelnė knyga „Čipolino nuotykiai“, ne mažiau garsios ir literatūrinės pasakos „Dželsominas melagių šalyje“, „Pasakos telefonu“, „Tortas danguje“. Pasakų veikėjus autorius apdovanoja šiuolaikinio pasaulio dorybėmis ir ydomis, kritikuoja visuomeninius, politinius įvykius, tačiau pasakodamas apie juos negaili nonsenso ir humoro. Tikriausiai dėl to jo kūrybą su dideliu pasimėgavimu skaito ir vaikai, ir suaugusieji.


Apie dailininkę

Kiek save atsimenu - visada piešiau. Ant sienų, ant grindų po kilimu, ant sniego, ant lango, ant užuolaidų, marškinėlių, stalo, mokyklinės lentos, delno... Ir niekaip negaliu sustoti piešus, ypač ant popieriaus ir ypač vaikams.

Tiesa, reiktų prisipažinti, kad ne visada buvau dailininkė, nors visada norėjau ja būti. Baigusi vidurinę mokyklą Šiauliuose, toliau mokiausi menų Šiaulių universiteto Dailės fakultete. Jau būdama studentė pastebėjau, kad man daug smagiau piešti linksmus žmogeliukus, negu rimtas pozuojančias damas, natiurmortus ar peizažus. Kai kam mano pomėgis atrodė juokingas, kai kam kvailas. Tų „kai kurių“ susikaupė visai nemažai, todėl baigusi studijas beveik patikėjau, kad piešti juokingai ir dar vaikams yra visiškai nerimta. Ir tapau dizainere. Šis darbas iš pradžių man nepatiko, o paskui nepatiko dar labiau. Aš ėmiau ilgėtis tų linksmų žmogeliukų, nustojau klausytis „kai kurių“ žmonių patarimų ir prisiminiau savo seną svajonę būti dailininke, piešiančia vaikams. Todėl ilgai nelaukus išverčiau ilgokai netvarkytą stalčių, susiradau savo seną svajonę, nupūčiau nuo jos dulkes ir paleidau ją laisvai skristi. Pakilusi į dangų svajonė ėmė augti, didėti ir plėstis, kol galų gale išsipildė.

Nuo šiol niekada nebeklausau, ką man sako „kai kurie“ žmonės ir dažniau tvarkau savo stalčius, - ką gali žinoti, gal ten guli dar viena ar kita neišsipildžiusi svajonė.

Lina Žutautė