Skruzdėlytės knygynas. Knygos apie įvairų pasaulį
2019-05-09


 
Ar turite savo mėgstamiausią vietą? Draugai Filas ir Sofija iš vokiečių rašytojos Inos Schmidt knygelės „Mąstome apie pasaulį su Filu ir Sofija“ tokią vietą turi visai šalia namų ‒ iki didžiojo beržo nuvažiuoti dviračiu užtrunka mažiau nei dvi minutes. O tada jie atsisėda ant akmenų ir kalbasi...


„Čia geriausia vieta pasaulyje, kai kartais jiedviem prisireikia aptarti svarbius dalykus ar tiesiog norisi ramiai pasidairyti į debesis. Vieta, kur mintys tarsi savaime ateina ir praeina.“ (p. 9)  

Mąstome apie pasaulį su Filu ir Sofija / Ina Schmidt; iš vokiečių kalbos vertė Živilė Gapšienė; iliustravo Lena Ellermann. – Vilnius: Gelmės, 2019. – 95 p.Kokių klausimų kyla Filui ir Sofijai? Turbūt panašių kaip ir jums. Vieni ‒ paprastesni, kiti ‒ tokie, kad į pagalbą reikėtų pasikviesti rimčiausius filosofus.

Kuo aš būsiu, kai užaugsiu?

Ką reiškia būti mirusiam?

Kur esu namuose?

Kaip atpažįstame grožį?

Tai tik keli iš tų klausimų, į kuriuos atsakymų ieško draugai, sėdėdami prie beržo. Beje, kaip čia yra, kad su vienais žmonėmis būti žymiai maloniau nei su kitais? Juk susidraugauji anaiptol ne su visais. Filas spėja, kad mums tiesiog labiau patinka žmonės, panašūs į mus pačius.

„Matyt, kitame žmoguje atpažįstame save, nes yra panašumų.“ (p. 34)

O štai Sofija primena, kad ji nemėgsta žuvies ir negali pakęsti futbolo, nors Filas tai dievina. Tada Filas susimąsto ir apibendrina:

„Taip, bet galbūt nėra taip svarbu, kad viskas būtų panašu, svarbiau, kad aiškiai žinotum, kas panašu, o kas ne: abu mėgstam stebėti saulę, besislepiančią už debesų, galim suprasti vienas kitą nepratarę nė žodžio ir vienodai jaučiamės, kai atostogos eina į pabaigą. Tiesiog svarbu suprasti, kokius dalykus abu mėgstam, o kokių ne, tarkim, šokdinti akmenis virš vandens geriausiai pavyksta su tavimi, ‒ išsišiepia Filas, ‒ ir tas išliks visada.“ (p. 35)

Beje, knygelės pabaigoje rasite ir trumpų pasakojimų apie filosofus, kuriems rūpėjo vienas ar kitas klausimas. Štai apie draugystę daug rašė graikų filosofas Aristotelis. Kol galiausiai priėjo išvadą, kad ji ‒ nepakartojama, tarsi būtum sutikęs sielos brolį, net jei šis atrodo visiškai kitaip.

Įdomu, ar ne?

Arba kaip įdomu pasvarstyti, kodėl vieniems žmonėms gražūs vieni dalykai, o kitiems ‒ kiti! Sofija gėrisi vyšnių žiedais, jai jie atrodo lyg meno kūrinys, o štai Filas sako, kad jie trumpalaikiai. Jis turi parsivežęs keletą kriauklių ir sraigių kiaukutų, kurie gražiai žėri iš vidaus ir... nenuvysta. Taigi koks yra tikras grožis? Amžinas ar laikinas? O gal pati gražiausia ir yra būtent ši akimirka?
 

 „Mąstome apie pasaulį su Filu ir Sofija“. Lenos Ellerman iliustr.


O kas yra laikas? Ir kodėl kartais jautiesi taip, lyg jis lekia kaip vėjas, o kartais ‒ šliaužia kaip sraigė? Jei atsakymų nerasit patys, galbūt, kai užaugsit (o užaugsit būtinai), pasiimsite skaityti filosofo Augustino knygas ‒ jis labai daug mąstė apie laiką.

Tačiau kol kas labai norėčiau, kad susidraugautumėt su Filu ir Sofija. Ir, jei dar to nepadarėte, sudėkite jų vardus. Taip, būtent, tai  ‒

FILOSOFIJA.

Balta skrybėlaitė: pasakos ir istorijos / Ona Jautakė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 61 p. O mes keliaukim į kitos knygelės puslapius ‒ į Onos Jautakės pasakas „Balta skrybėlaitė“. Jos irgi šiek tiek filosofiškos. Apie tai, kad visai čia pat vyksta maži stebuklai. Tereikia įsižiūrėti.

„Šį rytą lijo. Stiklo žmogelis pro pravirą langą žvelgė į didelius pavasariu pakvipusius lašus. Taip užsižiūrėjo į vijoklio pumpurus, tiek pasilenkė žemyn, kad nepajuto, kaip stiklinė širdelė atsiplėšė nuo krūtinės ir nukrito už lango.“ („Stiklo širdelė“, p. 7)

Širdelę pamato latakas. Jam atrodo, kad tai tik paprastas gabalėlis ledo, tad praryja ir bando ištirpdyti. Nepavyksta. Širdelė juk stipresnė.

„Stiklo žmogelis pasiėmė skėtį, apsiavė kaliošėlius ir išėjo į lauką ieškoti savo širdelės. Rado ją šlapią ir išsipurvinusią, apneštą pernykščių lietvamzdžiuose žiemojusių lapų likučiais bei klevo skristukais. Stiklinukas ją rūpestingai nušluostė nosine ir prispaudė prie krūtinės.“ (p. 7)

Ir ‒ ką jūs manote? Jis pajuto, kad krūtinėje kažkas plaka, todėl darosi vis šilčiau ir šilčiau. Kaip galvojate, kodėl atgijo stiklinuko širdelė?

O kas nutinka, kai į kaminą įkrenta žvaigždė? Norite sužinoti?

Arba kodėl žiogų muzika rudenį yra pati gražiausia? Žiogas Domas svajoja pamatyti žiemą, bet tuomet visi vabalėliai miega. Gal jam pavyks ją susapnuoti? O kol kas ‒ įsivaizduoja ir ima griežti... Ir visi, klausydamiesi šios muzikos, mato lapų lietų, snaigių šokį, jurgino žiedą. Užsimerkite trumpam ir jūs.

Štai šimtakojis sugalvoja pirkti skirtingų spalvų batus.

O mažas debesėlis, kurio kojos ne tokios greitos kaip didžiųjų, lieka vienas ir labai nuliūsta. Tačiau tik jis pastebi, kad katilėlis džiūsta ir trokšta. Debesėlis gali prasibrauti ten, kur neprieina didieji debesys, ir jį pagirdyti. Tad mažieji taip pat gali nuveikti didelius darbus.

Dar čia rasite pasaką apie kėdutę, kuri svajoja užaugti, bet kiti baldai jai kalba, kad „kas gimsta mažas, mažas ir lieka“ (p. 57). Ar jai pavyks? Galbūt šiek tiek padės mergaitė Simona? Kėdutės širdelė suspurdės iš laimės, ir ji paaugs. Kokį milimetrą.

„Ji tuo stebėjosi, nes niekas nebuvo paaiškinęs, kad augame tada, kai būname laimingi.“ (p. 57)

O kas svarbiau ‒ būti laimingam ar būti gražiam?

Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo / Jolita Zykutė; iliustravo Raimonda Murauskaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 83 p.Prisipažinsiu: Jolitos Zykutės knygelę „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ iš pradžių norėjosi lanku apropoti. Nemėgstu tokių rožinių iš tolo rėkiančių viršelių. Nesidomiu grožio konkursais, net jei iš jų ir bėga karalaitės. Juk gamtoje kiekvienas mažiausias žiedelis, kiekvienas vabalėlis gražus savaip. Nereikia jų tobulinti. Ir kiekvienas ‒ reikalingas.

Vis dėlto, prisiminusi Filo ir Sofijos pokalbį apie grožį, knygelę atsiverčiau. Iš smalsumo. Ten radau mažą mielą karalaitę, jos taksiuką Tapį ir... karūną, ant kurios buvo parašyta „Gražiausiai aplinkinių karalysčių karalaitei“. Pasirodo, ją atsiuntė Karalaičių grožio konkurso komisija ir pakvietė mažąją karalaitę ten dalyvauti. Toji karūna neilgai trukus visos karalystės gyvenimą apvertė aukštyn kojom.

Beje, ar pastebėjote, kad pasakose stebuklingi daiktai pagrindiniam veikėjui padeda įveikti visas kliūtis? O toji karūna ‒ stebuklinga, ar ne? Atrodo, ji skatina karalaitę būti pasitempusią, tvarkingą ir gražiai šypsotis. Smagu, kai žmonės šypsosi. Tačiau ne viskas taip gražu. Greitai karalaitei ima nebeįtikti jos draugas šuniukas.

„O karalaitė pareikalavo, kad Tapis gražiai tupėtų ir vaikščiotų šypsodamasis.

‒ Šunys nesišypso, ‒ pareiškė jis.

‒ Grožio konkursuose visi šypsosi, ‒ neatlyžo karalaitė.

‒ Bet aš juk neisiu į grožio konkursą, ‒ atkirto taksiukas.

‒ Eisi. Sužinojau, kad būna ir šunų grožio konkursų. Tu pasiruoši, laimėsi ir būsi mano gražusis draugas.

‒ O jei nelaimėsiu?

‒ Laimėsi ‒ tu juk labai gražus.

‒ O jeigu nelaimėsiu? ‒ pakartojo Tapis.

‒ Tada... susirasiu kitą draugą. Galbūt esu gražiausia pasaulio karalaitė, tai ir mano draugas turi būti gražus!“

(p. 15)

Štai kuo gali baigtis noras, kad draugas būtų panašus į tave. Tik ar draugai pakeičiami? Ruošdamasi grožio konkursui karalaitė darosi vis nelaimingesnė. Ji jau pati susipainioja, nežino, ko nori. Kas tikri draugai, o kas ‒ tik ja naudojasi. Todėl labai laiku pasipusto padus...

Ir atsiduria Lietaus šalyje.

Ten karalaitė sutinka paslaptingą tyliakalbį berniuką. Jis papasakoja apie gulbes:

„‒ Gulbėms iš žmonių reikia ne lesalo, ‒ lyg sau pratarė berniukas. Pamatęs, kad karalaitė klausosi, tęsė: ‒ Gulbės yra nebylės, tačiau jos nėra kurčios. Joms patinka, kai žmonės su jomis kalbasi. Jos taip įdėmiai klausosi ir niekada nepertraukia. Gulbės gali išsaugoti didžiausias paslaptis. Aš dažnai ateinu čia pasikalbėti. Jos nesišaipo, tad galiu papasakoti viską. Viską! ‒ pakartojo jis.

Karalaitė sunkiai atsiduso.

‒ O tu kada nors kalbėjai su gulbėmis? ‒ paklausė berniukas.“ (p. 63)

Ar pavyks karalaitei ištaisyti tai, ką padarė? Juk pabėgti lengviausia. O sugrįžti ir atsiprašyti reikia drąsos. Reikia ir draugų, kurie tavimi tikėtų. Ar išvytas iš rūmų taksiukas jai atleis?
 

„Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“. Raimondos Murauskaitės iliustr.


Žinoma, pasakos baigiasi gerai. Beveik visos. Ar ši turi laimingą pabaigą ‒ sužinosite perskaitę iki galo. Ir nesibaidykite tų rožinių viršelių. Net ir už jų galite atrasti šį tą stebuklingo.

Jūsų Skruzdėlytė Greitutė

Parengė Neringa Mikalauskienė


Tekstas publikuotas žurnale vaikams „Bitutė”, 2019 m. 3–4 numeryje. Daugiau informacijos: www.bitute.lt

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų: 1 skaityti
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.