Sapnai

 

Rebekai buvo dešimt metų. Ji gyveno geltoname dviaukščiame name su mama, tėčiu ir šešiamete sesute Liepa. Taip, tiesa, kartu gyveno dar ir nedidelis rudas šunelis Rafis.

Rebeka ir Liepa dažnai žaisdavo kieme arba netoliese esančiame miškelyje. Kartais jos su tėvais išvažiuodavo pas močiutę į ūkį, kartais – pas dėdę ir tetą į miestą. Gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Tačiau vieną dieną Rebekos tėvai išsiskyrė. Mergaitės gyvenimas pasikeitė. Jai pasidarė liūdna ir kasdien darydavosi vis liūdniau. Rebekai viskas atrodė niūru – namai, mokykla ir pilka kasdienybė. Ji nebežaisdavo su Liepa, o jos juokas skambėdavo vis rečiau. Ji dienų dienas išsėdėdavo po plačiašakiu medžiu ir mąstydavo. Liūdnos mintys Rebeką vydavosi visur. Ir galiausiai vienintelė vieta, kur ji galėdavo pabūti rami ir neliečiama, tapo jos miegas. Kai vakare visus namus užliedavo tamsa, o Rebeka gulėdavo savo lovoje, jos širdį užliedavo kažkokia šilumos banga. Tada ji nugrimzdavo į miegą – vis gilyn… Gilyn... Gilyn… Paskui ji patekdavo į sapną – į milžiniškus sodus ir laukus aplinkui čiurlenant upeliukams ir lakstant žvėrims. Kiekvieną naktį ji papuldavo į vis kitokią pasaką. Tai į kalnų trobelę, tai prie mėnesiena užlieto ežero, tai į didelę pilį…

Vieną naktį sapne Rebeką aplankė šviesiaplaukė mergaitė. Šios plaukai plaikstėsi jai aplink veidą lyg saulės spindulėliai, o jos mėlynose akyse, regis, buvo galima paskęsti. Mergaitė paėmė Rebeką už rankos ir nusivedė ant aukštos olos.

– Matai, – tarė mergaitė, rodydama apačioje nusidriekusius laukus, jūrą, miestus ir sodžius. – Tai pasaulis. Ir jis yra gražus. Tu turi jį kurti, gyventi jame ir pilnomis saujomis iš jo semtis meilę bei gėrį ir pilnomis saujomis jį dalinti.

Tuomet mergaitė Rebeką nusivedė į slėnį ir ištiesė jai saujelėje sugniaužtas kelias sėkleles.

– Pasodink jas ir iš jų išaugs medžiai, – tarė mergaitė. – Po tais medžiais vėliau sėdės daug žmonių ir, galbūt, ras paguodą.

Tada mergaitė Rebeką atvedė į mišką, pilną gyvūnų.

– Rūpinkis jais, – pasakė mergaitė, bei nuvedė Rebeką prie upės, paskui į kalvas ir į laukus bei sodus.

– Rūpinkis viskuo, kurk… – ištarė mergaitė, o Rebeka pabudo. Daugiau ji nebesapnuodavo nei upių, nei pievų, nei kalnų. Tačiau Rebekai to nebereikėjo, nes ji pastebėjo, kad ir šis pasaulis yra nuostabus, bei beveik toks pat. Ji sodino medžius, rūpinosi gyvūnais, paupyje pastatė kelis suoliukus ir stengėsi visiems padėti. Kartais, kai būdavo viena, ji išgirsdavo tylų mergaitės balsą, sklindantį iš visur aplinkui. „Darai teisingai“, sakė balsas, „darai teisingai!“

Anonimas, 12 m.

 

 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.