Sarah Lean „Šuo vardu Benamis“

 


Šuo vardu Benamis: romanas / Sarah Lean; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė; iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 157 p. – ISBN 978-609-441-366-7

 

„Šuo vardu Benamis“ – knyga apie tai, kiek daug vieni kitiems galime pasakyti be žodžių

 „Aš vardu Kelė Luiza Fišer ir nekalbu jau trisdešimt vieną dieną. Kalbėjimas ne visada padeda, kad ir kaip to norėtum“, – šiais žodžiais prasideda knyga „Šuo vardu Benamis“, istorija apie dešimtmetės mergaitės ir priklydėlio šuns draugystę, paliesianti tiek mažų, tiek suaugusių skaitytojų širdis.

Knyga nejučia apima du svarbius vaikų literatūros žanrus – probleminės literatūros ir knygų apie gyvūnus. Tai – gan netikėtas derinys. Knygos apie gyvūnus paprastai pasižymi lengvumu, jautrumu, jose apstu nuotykių ir juokingų bei dramatiškų situacijų. Tai jaukios ir daugelio vaikų itin mėgstamos dažnai paprastos struktūros knygos, skatinančios meilę gamtai, empatiją, ugdančios rūpestį mažesniais už mus. Probleminė vaikų literatūra įprastai būna skirta vyresnio amžiaus vaikams ir paaugliams, rimtesniam, pažengusiam skaitytojui. Nepaisant to, kad pagrindiniai veikėjai vaikai, šios knygos dažnai aktualios ir suaugusiems skaitytojams. Probleminiai kūriniai gilina vaikų pasaulio suvokimą, skatina mąstyti apie kasdienius reiškinius, problemas, padeda geriau suprasti aplinkinius žmones.

Britų autorės Sarah′os Lean knygoje „Šuo vardu Benamis“ ryškūs abiejų vaikų literatūros krypčių bruožai, tad kūrinys tinkamas ir kaip rimtas, lavinantis skaitinys, ir kaip laisvalaikio literatūra norintiems jautrios, graudžios, tačiau kartu šviesios ir tyros istorijos apie mergaitės ir šuns draugystę. Rašytoja pasakoja, kad kūrinį įkvėpė vaikystės prisiminimai apie benamę katytę, su kuria maža būdama susidraugavo, ir svarstymai apie tai, kiek daug iš tiesų galime vieni kitiems pasakyti be žodžių.

Knygos istorija pasakojama lengvai ir maloniai, tačiau jos pradžia liūdna: Kelės mama žuvo autoavarijoje. Visa šeima – ji, tėtis ir brolis – liūdi ir gedi, tačiau stengiasi išlikti artimi ir gyventi toliau. Tačiau vieną dieną kapinėse Kelė pamato mamą – besišypsančią ir mojuojančią jai. Kai mergaitė pamėgina apie tai papasakoti šeimai, niekas ja netiki ir liepia neišsigalvoti. O tėtis apskritai nenori kalbėtis apie mamą – visi gražūs praeities prisiminimai jį tik dar labiau skaudina. Kelė ima galvoti, kad kalbėtis su žmonėmis beprasmiška, jei jau negali šnekėti apie tai, kas tau labiausiai rūpi. Tad vieną dieną nustoja kalbėti. Situacija ima keistis, Kelei susidraugavus su benamiu šunimi ir kaimynų berniuku, kurio problemos – dar didesnės. Pamažu aiškėja, kiek daug gali padėti nuoširdi draugystė su žmogumi ar gyvūnu.

Jautri, įtaigi ir tuo pačiu lengvai skaitoma, patraukliai parašyta knyga su puikiomis dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracijomis gali ne tik suteikti skaitymo malonumą, bet tapti ir terapiniu skaitiniu, vaikams, paaugliams ar suaugusiems padėti išgyventi skausmingus įvykius, spręsti sudėtingas gyvenimo problemas ir mokytis suprasti vieniems kitus.

Eglė Devižytė



 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.