Meškiukas Padingtonas
2020-05-22



Vieną šiltą vasaros vakarą gimė mažas gauruotas meškiukas. Jo tėtis meškinas buvo skaitęs knygą apie nuotykius mėgusį meškiuką vardu Padingtonas, todėl savo mylimai žmonai pasiūlė pavadinti sūnų šiuo vardu. Mama pasiūlymui pritarė ir meškiukas buvo pakrikštytas Padingtonu.


 

Meškiuko tėvai buvo miško medaus gamyklos savininkai. Jų medus buvo nepaprastas todėl, kad  turėjo ypatingą gydomąjį priedą – sakus. Šioje gamykloje buvo 40 bičių avilių, todėl Padingtono tėvai turėjo išties daug darbo. Laimei, miške gyveno labai daug gyventojų, kurie visi puikiai sutarė. Meškiukas draugavo su kiškučiais ir elniukais, šerniukais ir pelėdžiukais bei kitais miško paukšteliais. Padingtonas tikrai smagiai leido dienas žaisdamas ir išdykaudamas su mažaisiais miško bičiuliais.

Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiais, pirmąjį liepos sekmadienį miške vyko žvėrių susirinkimas. Tuo metu, kai visi suaugę miško gyventojai susirinkime sprendė įvairiausius klausimus, meškiukas Padingtonas į svečius susikvietė būrį draugų. Tarpe jų, žinoma, buvo ir geriausias Padingtono bičiulis kiškis vardu Puikis. Mažieji miško gyventojai, pažaidę kamuoliu, pasisupę ant sūpynių, nusprendė šiek tiek pasmaližiauti ir pasišokinėdami nurūko į medaus gamyklą. Padingtonas jautėsi tikras gamyklos viršininkas. Jis ėmė vaišinti medumi draugus ir, žinoma, pats ragavo medų iš visų buvusių statinių. Pakabinęs didžiulį šaukštą sakų, jis demonstratyviai įsidėjo sau į burną. Ir staiga Padingtonui pasidarė labai bloga. Jis ėmė žiaukčioti ir dusti. Visi labai išsigando, tik geriausias meškiuko draugas Puikis suprato, kad Padingtonui skubiai reikia pagalbos. Jis taip greitai, kaip tik kiškio kojos leido, nuskuodė į miško aikštelę, kurioje vyko žvėrių susirinkimas. Nors ir uždusęs, jis sugebėjo pasakyti, kad nutiko baisi nelaimė ir Padingtonui skubiai reikalingas daktaras. Miško žiniuonė ir daktarė pelėda nedelsdama pakėlė sparnus Padingtono namų link. Mama meška ir tėtis meškinas, persmelkti baimės, taip pat kiek įmanydami skubėjo namo. Laimei, laiku atskridusi pelėda pirmiausia davė meškiukui atsigerti vandens. Žiniuonė nedelsdama padarė jam savo vaistažolių arbatos ir Padingtonas pamažu atsigavo. Parskubėję tėvai jau galėjo nusišluostyti ašaras ir apkabinti sūnų. Įtampa ir baimė pamažu nuslūgo. Visi išsiskirstė kas sau.

Nors ir laimingi, kad nenutiko baisi nelaimė, Padingtono tėvai negalėjo sūnaus nebarti už neapgalvotus veiksmus. Jie prašė sūnaus daugiau taip neapgalvotai nesielgti ir ypač nesipuikuoti  prieš draugus, nepamesti „sveiko proto“.

Padingtonas suprato, kad pasielgė neatsakingai. Ir šis įvykis jį  visam gyvenimui pamokė saugoti ne tik save, bet ir draugus.

4 kl. mokinys Ignas Kuprelis

Vaikų kūryba.

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-ieji - Skaitymo metai. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.