Lina iš Kauno: Koks jausmas Jus dažniausiai „aplanko“ rašant knygas vaikams? Ką galėtumėte palinkėti 8 mėn. berniukui, kuris dar tik ruošiasi būti knygų mylėtojas? Kaip Jūs galvojate, ar KNYGA išliks vertybe ateities jaunimui? Ir kaip galima būtų grįžti prie knygos kaip vertybės? Ar esate laiminga, kad esate rašytoja?

Violeta Palčinskaitė (V.P.): Su džiaugsmu rašau knygas vaikams. Galvoju, kad tai patys dėkingiausi ir nuoširdžiausi skaitytojai. 8 mėnesių berniukui norėčiau palinkėti, kad jo mama ateityje kuo daugiau skaitytų jam gražių knygelių. Esu girdėjusi, kad net trijų savaičių kūdikiui dainuojama mamos lopšinė turi įtakos jo vystymuisi ir estetinio skonio lavinimui. KNYGA buvo ir bus amžina vertybė.Taip, esu laiminga, kad esu rašytoja.

Evelina iš Telšių raj., Luokės mstl.: Kokio amžiaus būdama pradėjote kurti? Ar Jūsų giminėje, šeimoje buvo ar yra žmonių, kurie rašytų ar būtų menininkai? Labiau mėgstate kurti, rašyti vaikams ar suaugusiems?

V.P.: Pradėjau rašyti dar mokykloje, gal kokių devynerių metų. Mano šeimoje menininkų nebuvo, tačiau tėvai buvo labai meniškai nusiteikę. Namuose turėjome daug knygų, tėvai nuo mažumės vesdavosi mane į koncertus ir į teatrą, net į operos spektaklius. Patinka kurti vaikams, patinka kurti teatrui.

Greta iš Molėtų: Ar sunku būti rašytoja? Nuo kada pastebėjote, kad jums patinka rašyti? Kodėl dažniausiai rašote vaikams, o ne suaugusiems? Kaip jūs manote, ar esate gera rašytoja? Apie ką buvo jūsų pirmoji knyga?

V.P.: Ir lengva, ir sunku. Pradėjau rašyti dar mokyklos suole, tarsi žaisdama, paskui tai tapo mano gyvenimo būdu. Pirmoji knyga vadinosi „Žemė kėlė žolę“. Tai buvo eilėraščių knyga, kuri pasirodė man bestudijuojant pirmame kurse, Vilniaus universitete. Kokia esu rašytoja – tesprendžia mano skaitytojai.

Sonata iš Šakių raj., Bizierių km.: Kas Jus paskatina rašyti knygas?

 V.P.: Nugirstas pokalbis, muzikos garsai,  įdomus paveikslas, keistas prisiminimas ar paprasta kriauklelė, rasta pajūryje, gali tapti įkvėpimo šaltiniu. Energijos visada suteikia neišsenkanti, kaip Jūs sakote, skaitytojų auditorija. Jokių ypatingų tikslų pradėjusi rašyti neturėjau. Paprasčiausiai rašiau, nes turbūt to reikalavo mano vidinė būsena.

Dalia iš Vilniaus: Gerb. POETE, ar Jūs pati, būdama eilėraščių Karaliene, mokate visą abėcėlę? Ar Jūsų gyvenimo abėcėlėje yra (būna) raidžių su nosinėmis? Sakykite, kada lengviau gyventi: su abėcėle ar be jos? Kuri abėcėlės raidė Jums atrodo svarbiausia ir kodėl?

V.P.: Abėcėlės dar nepamiršau ir galvoju, kad lengviau gyventi su ja, negu be jos. Visos raidės man vienodai svarbios. Pabandykim bent vieną išimti – viskas apvirs aukštyn kojom. O mano gyvenimo abėcėlėje iš tiesų yra pakankamai nosinių, bet aš labai retai verkiu.

Taura iš Lazdijų raj., Šeštokų:  Kaip pirmoji Jūsų knyga vaikams susijusi su Jūsų gyvenimu? Kodėl nusprendėte rašyti būtent vaikams? Ar vaikystėje svajojote būti tuo, kuo esate dabar? Kaip ilgai esate rašiusi knygą?

V.P.: Pirmoji knyga vaikams tapo tuo tiltu, kuris atvedė į visas kitas knygas, parašytas mažiesiems. Kartojuosi sakydama, kad vaikai – patys nuoširdžiausi ir geriausi skaitytojai. Knygos rašomos įvairiai – vienos mėnesį, o kitos gal ištisus metus. „Karalius pamiršo raidyną“ parašiau per nepilnas keturias savaites. Vaikystėje tikrai nesvajojau tapti rašytoja. Norėjau būti dresiruotoja, tigrų tramdytoja.

Deividas iš Panevėžio: Norėčiau paklausti, ar turit vaikų ir ar skaitote mažiems vaikams eilėraštukus? Ar pati mokot savo vaiką abėcėlės raidžių?

V.P.: Visada prisipažįstu savo skaiytojams, kad neturiu vaikų nei anūkų, todėl turiu pakankamai daug laiko, kad galėčiau rašyti...

Ugnė iš Geistarukų km.: Ką labiausiai mėgote skaityti vaikystėje? Ar jūsų knygų personažai panašūs į Jus? Kuo norėjote būti užaugusi? Ar jūsų svajonė išsipildė? Ar norėtumėte laiką atsukti atgal ir sugrįžti į vaikystę? Ko palinkėtumėte knygos skaitytojams? Ar save laikote gera rašytoja? Kaip manote, ar naujoji Jūsų knyga patiks vaikams? Artėja šv. Kalėdos. Kokią dovaną Jums būtų maloniausia rasti po Kalėdine eglute? Ar suaugusi dar skaitote pasakas, ir išvis ar dar lieka laiko paskaityti?

V.P.: Vaikystėje labai mėgau skaityti Anderseno pasakas. Beje, skaitau jas ligi šiol. Ar mano personažai panašūs į mane? Gal ir turi kokių mano bruožų. Tik ne Karalius, kuris pamiršo raidyną. Aš jį gerai prisimenu. Esu gera ar bloga rašytoja turi spręsti mano skaitytojai. Manau, vaikams paskutinė mano knygelė patinka, nes knygynuose ji labai perkama. Geriausia Kalėdų senelio dovana būtų bilietas į kokią nors mano dar neregėtą šalį...

Bernadeta iš Plungės: Kada, kaip, kur dažniausiai gimsta Jūsų kūryba?

V.P.: Eilėraščiai gali gimti visur. Jie nebūtinai pasirenka tavo patogų rašomąjį stalą. Staiga nepaklusnios jų eilutės įsibrauna pro troleibuso langą, iššoka iš gelstančių lapų krūvos gatvėje, valiūkiškai ima šnabždėtis senamiesčio tarpuvartėje arba garų pavidalu išsiveržia vrtuvėje iš kavinuko... Ir tik vėliau imi juos tvarkingai rikiuoti ant balto popieriaus lapo.

Violeta iš Vilniaus: Norėčiau sužinoti, ar Jūsų eilėraščiai Jums turi spalvą, o gal muziką, o gal dar ką nors tokio, kas yra už žodžių?

 V.P.: Eilėraštis man visada turi spalvą, muziką ir dar kažką tokio, kas lieka už eilučių. Ta paslaptis ir padaro eilėraštį gyvą, skleidžiantį savo nuotaiką, savo burtažodžius.

Dana iš Tauragės: Kokia yra mėgstamiausia rašytojos knyga? Ar gerbiama rašytoja mielai važinėja į susitikimus su savo skaitytojais?

 V.P.: Negalėčiau įvardinti tos vienos vienintelės knygos. Jų tiek daug puikių pasaulyje prirašyta... Kad tik spėtum perskaityti. Kai turiu laiko, visada mielai susitinku su savo skaitytojais.

Joana iš Panevėžio raj., Vadoklių: Kokią didžiausią šunybę gerbiama autorė yra iškrėtusi, kurią ir dabar dar prisiminusi rausta? Ar pasiekėte gyvenime tai, apie ką svajojote vaikystėje?

V.P.: Didelių šunybių neprisimenu. Jos daugiau egzistuodavo mano vaizduotėje. Buvau ta „gera mergaitė“. Tačiau  kad nebūtų pernelyg nuobodu  būti gerai, retsykiais paskambindavau į duris senutei kaimynei ir anksčiau, negu ji nušlepsendavo atidaryti, akimoju pasislėpdavau už tylutėliai užveriamų savo buto durų. Tą „šunybę“ pakartodavau kelis kartus. Norėjau, kad senoji galvotų, jog vaidenasi... Vaikystėje kažkodėl visada projektuodavau save kokioj nors egzotiškoj šaly, iš kurios siųsdavau mamai nostalgiškus laiškus ir keistas dovanas... Esu dėkinga likimui, kad mano kelionių svajonė išsipildė.

Gabrielė iš Vilniaus: Kodėl rašote tik eilėraščius?

V.P.: Rašau ne tik eilėraščius. Esu parašiusi pjesių vaikams, scenarijų kino filmams.

Alvydas iš Raseinių raj., Žaiginio: Kaip manote, kodėl vieni vaikai dar vis skaito knygas, o kitiems tai tarsi bausmė? Ar čia auklėjimo problema? Tėvai pavyzdžio nerodo – tai ko norėti iš vaiko?

V.P.: Jūs pats ir atsakėte į savo klausimą. Taip, didelė atsakomybė tenka tėvams. Jie ne tik turėtų rodyti pavyzdį, bet ir stengtis savo vaikus sudominti knyga. Prievarta nepadės. Reikia išmintingai parinkti vaikui vieną ar kitą knygą, atsižvelgiant į jo pomėgius, jo charakterį. Galbūt pradžioje pasiūlyti lengvo turinio ištraukėlę ar ją paskaityti vaikui.

Ieva iš Klaipėdos: Kiek knygų esate parašiusi?

V.P.: Parašiau apie dvidešim knygų.

Eglė iš Vilniaus: Kiek širdyje jums metų? Jei galėtumėte grįžti į vaikystę, į kokį amžių norėtumėte pataikyti? Kur ir kada lengviausiai gimsta eilėraščiai? Kaip kuriate eilėraščius – ar pirma sugalvojate siužetą, o tada ieškote rimo, ar žodžiai patys vienas prie kito limpa, ar netyčia šauna į galvą kokia idėja, o tuomet jai prilipdote „pradžią“ ir „pabaigą“? Jei galėtumėte viso pasaulio vaikams padaryti ką nors gero, kas tai būtų?

V.P.: Širdyje vis dar esu tas vaikas, kuris trokšta stebuklų, paslapčių ir įspūdingų nuotykių su laiminga pabaiga. Norėčiau sugrįžti į vieną tolimą savo vaikystės gimtadienį, kai dar turėjau mamą ir tėtį, kuris iš kartono lakštų iškarpydavo nuostabias karūnas, aplipdydamas jas žvilgančiais popierėliais, kad visi mano gimtadienio svečiai jomis pasipuoštų. Pasipuošę tomis popierinėmis karūnomis, visi tapdavome princais ir princesėm. Būdavo labai linksma. Eilėraščiai gimsta įvairiai. Dažniausiai negalvoji apie jokius techniškus dalykus. Tiesiog rašai, ir jie patys pasirašo, išlindę iš pasąmonės. Visa kita atranda ir išnagrinėja kritikai. Abejoju, ar įmanoma padaryti ką nors gero visam pasauliui... Tačiau jeigu kiekvienas iš mūsų padėtume tam vienam vieninteliam vaikui –  kenčiančiam smurtą, sergančiam, alkanam, šąlančiam, vienišam... Pasaulis iš tiesų būtų daug gražesnis.

Silvija iš Raseinių raj.,Verėduvos: Žaviuosi Jūsų kūryba, nuo vaikystės išliko atminty skambūs ir nesenstantys Jūsų kūrybos posmai, kuriuos man skaitė mano Mama, pramokusi skaityti su dideliu užsidegimu skaičiau pati, mokiausi mintinai, skaičiau savo sūnui, dabar skatinu tai daryti savo mokinius. Iš kur semiatės tiek dvasios peno, kūrybinės energijos, vis naujų minčių, ar nekilo noras savo kūrybą pasukti kita linkme? Gal didelės meilės vaikams dėka savo kūrybą pašventėte būtent jiems? Papasakokite trumpai apie savo vaikystės ir jaunystės metus, kelią į kūrybos pasaulį, kas buvo pirmasis, kuris pastebėjo Jūsų kūrybinius gebėjimus, paskatino imtis plunksnos? Kurie Jūsų gyvenime sutikti žmonės galėtų tapti pavyzdžiu kitiems? Kas galėtų padėti paprastam žmogui šiame  pasaulyje išlikti savimi tvirtam, nepalūžti, išsaugoti žmogiškąsias vertybes?

V.P.: Dėkoju už gerus žodžius, kurių mums visiems labai reikia. Pati nežinau, iš kur semiuosi kūrybinės energijos. Būna ir silpnumo valandėlių, kada viskas atrodo beprasmiška ir nebesinori rašyti. Bet staiga suskamba malonią žinią nešantis telefono skambutis, už lango dvelktelia pavasario vėjas ir vėl viskas prasideda iš naujo... Naujovės visada traukia. Jeigu visą gyvenimą rašei eilėraščius, tai kada nors  norėtum parašyti romaną... Neįmanoma trumpai papasakoti apie vaikystę ar jaunystę. Galbūt kažkada apie tai parašysiu knygą. (Memuarai dabar labai madingi). Pirmuosius mokyklinius eilėraščius laimino Kazys Boruta. Nedrįsčiau kurio nors konkretaus sutikto žmogaus statyti pavyzdžiu kitiems. Visi mes turime ir gerų, ir blogų savybių, ir silpnybių. Tuo esame įdomūs ir skirtingi. Tačiau jau minėjau, kad labiausiai vertinu draugystę be išskaičiavimo, ištikimybę, gerumą. Žmogiškąsias vertybes padeda išsaugoti tikėjimas dvasinėmis vertybėmis, o ne materialinėmis.

Žygimantas iš Raseinių raj., Verėduvos: Kokiam Karaliui sutiktumėte tarnauti? Ko tikitės iš Kalėdų Senelio? Kokius žmogaus būdo bruožus laikote didžiausia vertybe? Su kuriuo iš gerai žinomų Lietuvos žmonių mielai pabendrautumėte prie arbatos puodelio?

V.P.: Prie arbatos puodelio pabendrauju su įvairiais žmonėmis, nepriklausomai nuo jų užimamos padėties visuomenėje ar titulų. Vertinu juose draugiškumą, sąžiningumą, humoro jausmą ir mokėjimą bendrauti. Iš Kalėdų senelio vis dar laukiu netikėtų dovanų, o karalius, kuriam norėčiau tarnauti, dar negimė.

Parengta pagal knyguklubas.lt