Tokį klausimą gruodžio pradžioje pasirodžiusioje knygoje „Žmogus, kuris augino kometas“ užduoda italų rašytoja Angela Nanetti. Pirmasis šios prestižinėmis premijomis apdovanotos autorės kūrinys lietuvių kalba pasirodė lygiai prieš dešimt metų, o naujoje knygoje A. Nanetti kalba apie šiuolaikiniams vaikams artimas problemas.

Pirmą kartą su italų rašytojos Angelos Nanetti kūryba Lietuvos skaitytojai turėjo progą susipažinti prieš dešimtmetį. 2003-iaisiais pasirodė visame pasaulyje pamėgta knyga „Mano senelis buvo vyšnia“, pagal kurią Keistuolių teatras pastatė to paties pavadinimo spektaklį vaikams. Rašytoja nuo literatūrinės karjeros pradžios jau yra apdovanota penkiomis reikšmingomis Italijos literatūrinėmis premijomis, taip pat ne kartą nominuota prestižiniams tarptautiniams Astridos Lindgren ir H. Ch. Anderseno apdovanojimams, kurie laikomi didžiausiu pasiekimu vaikų literatūroje.

Knygoje „Žmogus, kuris augino kometas“ A. Nanetti išlieka ištikima sau ir apie sudėtingas problemas kalba šviesiai, jautriai ir su meile. Šįkart pasakojimas sukasi apie Arną, gyvenantį tik su mama Mirjam ir jaunesniuoju broliu Brunu. Arnas už viską labiau trokšta turėti tėtį. Kiekvienais metais prieš Kalėdas Arnas gauna laišką nuo tėčio, kuriame jis žada greitai sugrįžti pas šeimą. Kai mokykloje mokytojas užsimena apie netrukus danguje pasirodysiančią didžiausią per tūkstantį metų kometą, Arnas iškart žino, kokio noro paprašyti. Tačiau Arno viltis subliūkšta, kai paaiškėja, kad kalėdinius laiškus rašė ne tėtis, o miestelio kepėjas ponas Lorencas, rodantis dėmesį Arno mamai. Negana to, jis ima savaip auklėti berniuką. Ir tuomet, kai jau viskas atrodo prarasta, miestelyje pasirodo paslaptingas kometas sėjantis vyras, kuris Arnui ištaria žodžius, nušviečiančius visą tolimesnį pasakojimą: „Nesiliauk jo laukęs. Jei atsisakom savo svajonių, jos mus palieka.“

Romanas „Žmogus, kuris augino kometas“, kurį iliustravo jaunas ir talentingas lietuvių dailininkas Dovydas Bou, skirtas vaikams nuo dešimties metų ir vyresniems. A. Nanetti geniali tuo, kad šis kūrinys iš pažiūros realistinis, tačiau mažame niekuo neįprastame miestelyje vyksta nepaprasta Arno ir jo šeimos istorija, kurioje atsiranda vietos fantastiškoms svajonėms ir beribei vaizduotei. Knygoje svarbūs vaiko ir suaugusiųjų santykiai. Nors daugelis miestelio gyventojų nesupranta Arno ir jo šeimos, labai svarbus mamos Mirjam vaidmuo. Ji savitai auklėja vaikus, skatina tikėti svajonėmis, pati jomis tiki, nes šitaip buvo auklėjama senelės. Mirjam yra tarsi jungtis tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio. Net tada, kai Mirjam ir Arno požiūriai susikerta, matyti akivaizdžios mamos pastangos rasti bendrą kalbą ir išsiaiškinti nesutarimo priežastis, nes šeima, kad ir kokia ji būtų, vaizduojama kaip didžiausia vertybė.

A. Nanetti savo pasakojimu padeda jauniesiems skaitytojams pajusti laiko vertę, nenustoti svajoti, bet tuo pat metu ir nepamiršti to, ką jau turi. Dėl šios priežasties knyga „Žmogus, kuris augino kometas“ ypač aktuali šventiniu laikotarpiu, nes švelniai ir neįkyriai moko, kad po kometa gali slėptis bet koks noras, svarbiausia, kad jis būtų nuoširdus.