Drebantis riteris: pasaka / Kęstutis Kasparavičius; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 30 p. – ISBN 978-609-441-261-5

Neabejingi lietuviškai vaikų literatūrai turbūt netruko pastebėti, kad neseniai knygynus pasiekė naujausia Kęstučio Kasparavičiaus knyga „Drebantis riteris“, kurią išleido leidykla „Nieko rimto“.

Šįkart autoriaus galvoje gimė ir mus džiugina žiemiška bei labai herojiška paveikslėlių knyga „Drebantis riteris“. Knygoje papasakota istorija nukelia į Ančiamiestį, kuriame gyvena antinas Antanas. Patys ištikimiausi K. Kasparavičiaus skaitytojai greičiausiai jau pastebėjo, kad antys – mėgstamas ir jau ne pirmąkart šio autoriaus knygelėse pasirodantis personažas. Nors autorius mielai piešia visus gyvūnus, bet prisipažįsta, kad antys jam esą pačios gražiausios, stebėti jas galėtų ilgai, bet visai nenuobodžiai.

Autorius pasakoja, kad piešti antis pradėjo maždaug prieš 25 metus, kai dar nekūrė tekstų. Tuo metu jis vienai Vokietijos leidyklai iliustravo anglų klasiko Edwardo Learo knygelę „Antis ir Kengūra“. Ilgai dailininkas vis gaudavo iš šios leidyklos pasiūlymų sumąstyti idėjų bei nupiešti iliustracijų knygelėms, kurios būdavo parašytos kitų autorių. K. Kasparavičius pasakoja: „Tai pamenu, vis kažką apie antis pasiūlydavau. O paskui su didžiausiu malonumu jas piešdavau. Kol galų gale mano leidėjui tai įgriso ir jis kartą man gana griežtai parašė: „Užteks tų ančių! Kiek galima!“ Taigi turėjau liautis...“

Visgi tokiam ančių mylėtojui jų labai trūko, tad nenuostabu, kad pirmojoje jo parašytoje knygoje „Kvailos istorijos“ savo vietą atrado istorija apie antis „Antistorija“. Vėliau tai vienoje, tai kitoje K. Kasparavičiaus knygoje antys vis pasirodydavo. O galiausiai autorius nusprendė, kad atėjo laikas sukurti visą istoriją tik apie antis – taip ir atsirado knygelė „Drebantis Riteris“. Kiek joje galima rasti nupieštų ančių, nė pats jis neskaičiavo, bet, anot dailininko, „niekas turbūt nepasakys, kad knygelėje jų per mažai“. O piešdamas taip įsismagino, kad nupiešė net 36 iliustracijomis per daug... Iš pradžių net neįsivaizdavo, kur jas galima būtų padėti, tik vėliau kartu su „Drebantį riterį“ maketavusia dailininke Lina Eitmantyte-Valužiene sugalvojo, kad iš jų išeitų gražūs knygos priešlapiai. Taigi, dabar atsivertus knygelę skaitytojus pasitinka būrys ančių.

Knygelė „Drebantis riteris“ prasideda antino Antano laukimu – jam labai patinka žiema. Patinka ji ir K. Kasparavičiui. Kai ateina gruodis, jis visuomet užsimano sniego: „O kai galų gale pradeda snigti, išeinu laukan ir darau lygiai taip, kaip jis: „Antanas užvertė galvą ir, matant tas krintančias iš dangaus snaiges, jam atrodė, kad ir jis pats skrenda. Vis aukštyn ir aukštyn...“ Siūlau visiems tai pabandyti, kurie dar nebandė.“ O iškritus pirmajam sniegui ir užšalus ledui, galima iš spintos traukti pačiūžas. Nors antinas Antanas ir nekoks čiuožėjas, ir kojelės jam ant ledo dreba (Kęstutis prisipažįsta, kad šioje vietoje jie su antinu labai panašūs... Nors užšalusia bala dar ir dabar būtinai pračiuožia bent dukart!), tačiau be galo stengiasi, nes jam labai rūpi atkreipti antytės Rudės dėmesį. Kai jau atrodo, kad sunkiai bepavyks, įvyksta netikėtas dalykas... Būtų neįdomu atskleisti visą istoriją, tačiau reikia pasakyti, kad pasisekė antinui dėl drebėjimo... iš drąsos.

K. Kasparavičius savo knygele kalba apie tai, kad ne plunksnų puikumas, o gera širdis pasaulyje svarbiausia. Kad stiprus troškimas ir bebaimis ryžtas bei noras padėti kitiems, neskirstant jų į geresnius ar blogesnius, yra didelės laiko nesunaikinamos vertybės.

Kadangi knyga „Drebantis riteris“ labai žiemiška, nejučia ji sukelia ir gražiausios metų šventės, Kalėdų, laukimą. K. Kasparavičius ryškiai mena savo vaikystės šventes – slapčia tėčio į namus parneštą eglutę, žvakėmis apšviestą kambarį ir, svarbiausia, ramius, susikaupusius ir gražius artimųjų veidus. „Drebantis riteris“ mums primena, kad tikrasis džiaugsmas ne brangiausios pačiūžos, o meilė ir ryšys tarp pasaulio gyventojų,  kokie jie skirtingi bebūtų.

Goda Baranauskaitė