|
Tai buvo tuo metu, kai Vilniuje šurmuliavo knygų mugė. Ji šurmuliavo taip smarkiai, kad jos viena atšaka nutekėjo į Kauną - tartum Neris į Nemuną, o kartu - ir aš, ramybės kiek pasiilgusi, bet knygų amžinai ištroškusi. Laisvės alėjoje, "Pegaso" knygyne, su skaitytojais bendravo prancūzų rašytojas Timothee de Fombelle, romano "Tobis Lolnesas" autorius. Jį kalbino rašytoja Gintarė Adomaitytė, o pokalbį iš prancūzų kalbos į lietuvių vertė Ina Pukelytė - taip pat rašytoja.
Žmonės susirinko įvairūs - močiutės su vaikaičiais, dailios jaunos moterys ir kiek vyresnės - orios ponios, lydimos nemenkiau garbių ponų. Užsuko ir keli Laisvės alėjos praeiviai, vitrinos lange pastebėję: "Pegase" - įvykis.
Buvo jauku. Tykiai sukosi mano diktofonas. Pateikiu pokalbio įrašą. Ir kelis savo pastebėjimus... Kad nesusipainiotume, kur klausimas, o kur atsakymas, Gintarės Adomaitytės tekstą paryškinu.
- Ar laipiojate po medžius?
- Taip.
- Kaip ir Astrida Lindgren - ji karstėsi medžiais visą gyvenimą. Ką pirma sugalvojote - medį, kuriame vyksta romano veiksmas ar pagrindinį veikėją Tobį Lolnesą?
- Man atrodo, kad abu - ir medis, ir Tobis - atsirado vienu metu. Juk abu remiasi į žemę, iš jos išaugę, o žvelgia į dangų. Bet mano didžioji aistra, žinoma, yra medžiai. Tyrinėdavau juos per padidinamąjį stiklą. Taip atradau universalią gamtą. Dėl to man ir prireikė labai mažų personažų, kad tas medis taptų itin didelis.
- Jūsų medyje maži žmogeliukai atlieka didžiausius darbus. Ir žygdarbius... Pirmasis žodis, kuris šovė į galvą kai perskaičiau knygą, buvo toks: kilnumas. Dabar jau teiraujuosi ne rašytojo, o knygyno svečių: kaip manote, kas yra kilnumas? Kaip apibūdinti?
Aistės Gintautaitės pastaba: nustėrau, nežinau ką atsakyti. Primirštas žodis... Tylėjo ir kiti. Kol vienas vaikinukas drįso: "Kilnumas - tai nuoširdumas". Rašytoja iš džiaugsmo net rankomis ėmė mosikuoti.
- Kilnus elgiasi nuoširdžiai - kaip liepia širdis. Negudrauja. Puikus atsakymas! Šios knygos veikėjai susipainioja - jie meluoja, išduoda, trokšta valdžios. Bet Tobis Lolnesas - ne. Jis kilnus. Pone rašytojau, ar jūs tikite, kad knyga gali išmokyti? Ko nors... Kilnumo, meilės, draugystės...
- Manau, kad knygos išmoko daug dalykų - per nuotykius, per skaitymo malonumą. Bet aš nenorėjau rašyti knygos, kuri tiesmukai mokytų ir aiškintų. Norėjau, kad nuotykiai prasidėtų pirmajame puslapyje ir tęstųsi iki paskutiniojo. Ir kad tų nuotykių dėka atsiskleistų tokie nedidukai pranešimai - apie gamtą, apie gyvenimą.
- O dabar papasakosiu, kaip Tobis Lolnesas atsirado Lietuvoje. Leidyklos "GImtasis žodis" direktorius Algis Paulauskas atsivertė katalogą. Pamatė viršelį ir dūrė pirštu: pasidomėkime. Jis elgėsi kaip vaikas, žiūrėjo į paveiksliuką... Gal šis jam buvo mielas todėl, kad augo prie ąžuolyno... Bet juk, rašytojau...
- ... ąžuolo tekste nėra. Mano knygos dailininkas Francois Place - vienas žymiausių Prancūzijos knygų iliustratorius. Labai džiaugiausi, kai jis sutiko imtis mano romano. Ir tiesų - aš nė karto tekste nesakau, kad veiksmas - ąžuole. Kai buvau vaikas, gyvenau ir Afrikoje, ir Azijoje, man labiau norėjosi, kad Tobis gyventų kuriame nors iš tų kraštų medžių. Bet... Antroje knygos dalyje daug sniego. Taigi, nei Azijos, nei Afrikos medžiai netiktų. Nepaisant visko, labai džiaugiuosi, kad tas medis yra ąžuolas. Aš dievinu ąžuolus.
Aistės Gintautaitės pastaba: Gintarė Adomaitytė vėl apžvelgė visus susirinkusius - ypač vaikus ir paauglius. Ir teiravosi, ar nori jie išaugti. Prisipažino tik vienas – gal trejų... Jis sakė, kad nori išaugti todėl, kad jau turi darbą – skaityti knygą. Rašytojai juokėsi ir braukė ašarą.
- Ką Jūs, rašytojau, veikėte Afrikoje, Azijoje?
- Kai buvau vaikas, mano tėtis turėjo daug darbų įvairiose šalyse. Jis – architektas. Kur važiavo tėtis, ten ir aš. Bet didžiąją savo vaikystės dalį praleidau Paryžiuje. Mano didžiausia aistra buvo lakstyti po laukus, kabinėtis į medžius ir juose skaityti knygas.
- Taip... Pasaulyje daug jaukių vietelių knygą skaityti... Ką skaitėte?
- Skaičiau viską, ką rasdavau savo tėvų bibliotekoje. Labiausiai man, žinoma, patiko nuotykių romanai, ypač Aleksandro Diuma. „Trys muškietininkai“, „Grafas Montekristas“ ...
- O Žiulis Vernas?
- Žinoma. Kai man buvo septyneri, parašiau knygą „Kelionė aplink pasaulį su septyniais balionais“. Neseniai mano mama ją atrado ir man parodė: tai tavo pirmoji knyga.
- Gal pats laikas pradėti rašyti kai esi septynerių?
- Tai yra tas laikas, kai reikia gyventi savo vaizduote. Man regis, tai toks metas, kai vaikas pasakoja sau daugybę istorijų. Kai kurie tas istorijas užrašo, kiti piešia. Bet tai tikrai geriausias momentas, kai galima kurti. O vėliau vaikas pasako: užteks, aš nebenoriu kurti, aš būsiu advokatas, o gal santechnikas. Menininkai atsisako nebebūti vaikais.
- Jūsų knygos leidykla „Gimtasis žodis“ leidžia ir žurnalą mokytojams lituanistams. Privalau paklausti: o kaip mokoma gimtosios kalbos Prancūzijoje?
- Ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje yra įdomių pamokų, o yra ir nuobodžių, kai junti, kad skruzdėlės ropinėja kojomis, todėl norisi kuo greičiau bėgti į lauką...
-... ir medį...
- Mano knyga jau išversta į dvidešimt dvi kalbas. Man įdomu pamatyti, kaip vaikai reaguoja įvairiose šalyse. Kartą internete radau vieno kinų berniuko blogą, skirtą Tobiui Lolnesui. Susivokiau, kad skaitytojas gyvena toli – be galo toli, ir pajutau – akyse ašaros...
- Ir lietuviai, perskaitę knygą, gal norės ką nors parašyti.
- Iš tiesų – aš noriu žmones uždegti rašyti.
- Siūlau visiems, kurie perskaitys „Tobį Lolnesą“, parašyti savo įspūdžius Skatymometai. lt. Tai labai gera vieta rašyti apie knygas. Ar taps kada nors Jūsų knyga filmu?
- Knyga gali tapti animaciniu filmu. Jau ne viena Amerikos studija prašė autorinių teisių. Kol kas susilaikiau. Nenoriu, kad „Tobis Lolnesas“ taptų Makdonaldo valgiaraščio dalimi. Neskubu... Galbūt po dvidešimties metų Tobis Lolnesas gyvens visai kitokį gyvenimą.
- Minėjote, kad Tobio Lolneso medis auga. Ar norėjote pasakyti, kad rašote tęsinį?
- Ne. Tobio Lolneso tęsinio nebus. Yra parašytos dvi knygos – tiek ir gana. Džiugu, kad Lietuva viena iš pirmųjų užsienio šalių, išleidusi jau abi dalis. Jose – vienas didžiulis nuotykis, tik padalintas. Gal kai būsų labai labai senas, užsimanysiu parašyti tęsinį, bet kol kas – ne.
- Reiškiu pagarbą. Jūsų pasirinkimas toks retas...
- Kai rašiau „Tobį Lolnesą“, man atrodė, kad nešiojuosi mažą kišeninį teatrą. Įsivaizdavau, kad esu ir režisierius, ir kostiumų dailininkas, ir visų vaidmenų atlikėjas. Romaną rašyti, žinoma, didelė laisvė, bet man, dramaturgui, labai trūksta tos grupės, kuri paprastai dirba teatre.
- Trūksta?
- Taip. Teatre man patinka atiduoti savo tekstus aktoriams ir sakyti: dabar baikite mano darbą jūs. Aišku, kartais mano žodžius išdarko, bet Lietuvoje, Kauno dramos teatre, mano pjesė „Švyturys“ tik pagerėjo.
- Ar mėgstate lėlių teatrą?
- Labai. Norėčiau ką nors jam parašyti. Tobis Lolnesas iš tiesų yra tas personažas, nuo kurio galėčiau pradėti.
- Esate mokytojavęs. Dabar jau ne... Bet ar tai turi įtakos Jūsų rašymams?
- Knygoje Tobio tėtis – profesorius, daug išmanantis žmogus. Tobis neina į mokyklą, tėtis jam pats perteikia žinias. Taip išsakiau savo požiūrį į mokymą. Pamokose vis dar dalyvauju. Bendrauju su vaikais, kurie jau skaitė mano knygą. Tie pašnekesiai mane jaudina. Tikiuosi, kad vieną dieną ir vėl grįšiu mokytojauti. Noriu susprogdinti tas ribas, kurias vaikai patys sau užsibrėžė. Taip jau atsitiko, kad Paryžiaus knygų mugėje prie mano stalo vis prieidavo jauni skaitytojai ir teiraudavosi: ar knygoje yra drakonų, raganų? Ne. Stengiuosi rašyti taip, kad vaizduotės pasaulis būtų stiprus, bet jis išplaukia iš realaus gyvenimo.
- Tos realybės tikrai daug. Atrodo, lyg būtumėte gyvenęs Lietuvoje ar bent jau Rytų Europoje.
- Jaučiuosi jums labai artimas.
- O mes – Prancūzijai. Juk dauguma čia esančių atėjo į knygų pasaulį skaitydami „Tris muškietininkus“... O dabar tegu klausia skaitytojai.
Jauna ponia:
- Ar Jums patinka „Mažasis princas“?
- Taip. „Mažąjį princą“ mano tėtis man skaitydavo vakarais. Po truputį. Prašydavau, kad skaitytų kuo ilgiau, bet jis sakė, kad geriau po mažą dalį. O pernai aš gavau Antuano de Sent Egziuperi premiją... Džiaugiausi, nes Mažasis Princas yra vyresnysis Tobio Lolneso brolis.
Paauglys:
- Kokia Jūsų mylimiausia knyga?  
- Nežinau. Labai daug skaitau. Negaliu pasakyti. Ne...
Panelė:
- Ar mėgstate komiksus?
- Tai kad jie labai greitai baigiasi. Į kelionę knygą gali pasiimti. Užteks ilgam. O komiksų? Turėčiau vežtis didžiausią lagaminą.
Ponia:
- Ką jaučiate Tobiui Lolnesui ir kitiems savo personažamas?
- Rašydamas ir verkiu, ir juokiuosi – turbūt kvailai atrodau. Pats sau sakiau: turbūt aš nemyliu Tobio Lolneso – tiek vargų, tiek išbandymų jam užkraunu.
Gintarė Adomaitytė:
- Lietuvos kaime sakytų: ką Dievas myli, tam kryžių duoda. O juk knygos kūrėjas savotiškas dievas...
- Taip sako ir Prancūzijoje.
- O ar Prancūzijoje sako: nepjauk šakos ant kurios sėdi? Juk kai kurie knygos veikėjai savo pasaulį – savo šakas naikina.
- Taip. Taip. Yra toks posakis.
- Tai dabar privalau pjauti pati savo šaką. Manęs tuoj ims nekęsti. Pokalbį skelbiu baigtą, nes rašytojo jau laukia dramos teatre. Gaila...
Aistės Gintautaitės pastaba: rašytojas dar rado laiko autografams.Ir į kelis asmeninius klausimus dar atsakė. Sužinojau, kad jo trejų metų dukrelės vardas Eliša – visai kaip Tobio Lolneso mylimosios. Įdomiausia, kad kai rašytojas kūrė antrają knygos dalį „Elišos akys“ , jo žmona laukėsi. Gimdymas prasidėjo, kai Fombelle buvo ką tik baigęs paskutiniuosius savo pirmojo romano sakinius.
Aistė Gintautaitė | 
