Triušiukas Lu; Kur dingo Petris. Lu, das Kaninchen; Petrie büxt aus / Katrin Oesterwinter; vertė Rasa Oesterwinter; iliustravo Daiva Juodkienė. - Vilnius: Forumas „Kultūros eksperimentai“, 2011. - 43 p. - ISBN 978-9955-910-05-3

Knygoje vienuolikmetė Katrin savo bendraamžiams pasakoja apie triušiukų Lu ir Petrio išgyvenimus ir nuotykius.

„Knygelė kiek kitokia. Ji – dvikalbė. Norėjome, kad vaikai, kurie moka ar mokosi vokiečių kalbos, galėtų Katrin rašinėlius apie Lu ir Petrį paskaityti ir vokiškai“ (iš „Leidėjo žodžio“).

Katrin Oesterwinter (1998 m.) gimė ir gyvena Detmolde. Ji auga lietuvės ir vokiečio šeimoje. Lanko Christian-Dietrich-Gabbe gimnaziją, kurioje sustiprintas muzikos, dailės ir sporto mokymas. Groja fortepijonu, smuiku ir fleita, dainuoja mokyklos chore ir dalyvauja žemesniųjų klasių moksleivių orkestre. Lanko teatro būrelį. Rašyti pradėjo būdama 7-erių.

Siūlome paskaityti knygelės ištrauką:

Buvo jau vakaras. Mudu su Petriu ką tik sugraužėme paskutinius morkų gabalėlius, kuriuos mums atnešė mūsų naujasis šeimininkas Florencas. Iš tvartelio viršaus ypač gerai matėsi už medžių besileidžianti saulė. Mūsų naujasis tvartelis buvo dviejų aukštų. Taigi mes tupėjome antrame aukšte.

Šiandien buvo puiki diena. Skaisčiai žydrame danguje plaukiojo pora debesėlių. Vienintelis nemalonus dalykas – karšta saulė. Mes su Petriu pasitraukėme į medžių pavėsį ir ten toliau žaidėme. Šis vakaras tikrai malonus. Nei per karšta, nei per vėsu.

– Skanu! Šitos morkos kur kas skanesnės nei vakarykščių kaliaropių gabalėliai. Ar ne? – Petris žvaliai pažvelgė į mane. Aš nusijuokiau.

– Verčiau pasigrožėtum saulėlydžiu, užuot visą laiką kimšęs, tu, mažasis gurmane, – tariau jam, žvelgdamas į besileidžiančią saulę.

–  Na, taip! Tikriausiai tu teisus. Saulė šiandien išties gražesnė nei įprastai. Ji atrodo kaip didelė, apvali morka.

Petris užsisvajojęs negalėjo atitraukti akių nuo saulės. Aš krizenau.

– Tu tikrai daugiau apie nieką kitą negalvoji, – ir niuktelėjau Petriui į pašonę.

Jis piktai pažvelgė į mane, ir aš ėmiau dar labiau prunkšti. Žinojau, kad jis visuomet nutaiso piktą miną, kai būna įsižeidęs ar supykęs. Šįkart juo patikėjau, bet jis tik apsimetė įsižeidusiu, nes po poros minučių pradėjo juoktis. Mes dar ilgai tupėjome ir akimis lydėjome besileidžiančią saulę.