Tikriausiai jau matėte naują leidyklos „Nieko rimto“ knygą „Ledo šunys“. Sunku nepastebėti iš viršelio jus stebinčių gilių mėlynų haskio akių. Tai kanadiečių rašytojos Terry Lynn Johnson knyga, jau gavusi dvylika apdovanojimų ne tik gimtojoje Kanadoje.

„Ledo šunys“ – istorija apie mergaitę Viktoriją Sekord, kuri labiau už viską pasaulyje myli savo šunų kinkinį ir mėgsta skrieti mylimų haskių tempiamomis rogėmis. Čia ji susiduria su gamtos stichijomis, baimėmis ir atsakomybe – ne tik už save, bet ir savo šunis bei rasto sužeisto vaikino likimą.

Rašytoja buvo ir gamtosaugininkė, ir eigulė, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido apsupta gamtos, kur, kaip pati mini, išmoko gerbti ir vertinti aplinką ir savo gebėjimus. Ją supo aštuoniolika mylimų haskių, kurių tempiamomis rogėmis pati lėkdavo su tokiu pat džiaugsmu kaip jos knygos herojė. Kaip tai įkvėpė knygos „Ledo šunys siužetą“? Kurios istorijos tikros, o kurios išgalvotos? Apie tai gali papasakoti pati autorė.

Ar būdama maža kada nors galvojote, jog būsite rašytoja?

Norėjau būti rašytoja nuo pat šeštos klasės. Laisvu laiku svajodavau, kaip vieną dieną mano vardas ir pavardė bus ant knygos, gulinčios bibliotekos lentynoje. Devintoje klasėje pasirinkau kūrybinio rašymo pamoką ir supratau, kad tai pati mėgstamiausia pamoka iš visų! Kai baigiau koledžą, pradėjau bėgioti su šunimis, irkluoti vasaromis, ir gyvenimas tapo labai užimtas. Tik labai neseniai aš pradėjau skirti laiko savo pirmajai meilei – rašymui.

Ar yra knyga, kuri Jus labai įkvepia rašyti? Ar tai knyga, kurią galima įvardinti kaip visų laikų jūsų mėgstamiausią? Jeigu ne, kokia knyga Jūsų mėgstamiausia?

Augdama turėjau daug mėgstamiausių knygų ir jos visos vaidino vaidmenį mano svajonėje tapti rašytoja. Bet jeigu turėčiau pasirinkti savo pačią mėgstamiausią knygą, tai turėtų būti „Mėlynųjų delfinų sala“ („Island of the Blue Dolphins“).

Žinome, kad mėgote kurti trumpas istorijas dar prieš pradėdama jas rašyti ant popieriaus. Galbūt istorija iš „Ledo šunų“ nutiko Jums ar Jūsų pažįstamam žmogui? O gal tai buvo tikrų įvykių ir vaizduotės kombinacija?

Beveik visi įvykiai, kurie nutiko „Ledo šunyse“, galima sakyti, buvo nutikę ir man. Pagrindinė istorijos idėja kilo tą dieną, kai čiuožiau su šunimis ir užplūdo sniego audra. Aš nebežinojau, kur tiksliai esame ir kai pasiekėme posūkį, paliepiau savo vedliui šuniui Apolonui sukti dešinėn. Jis pasisuko ir pažiūrėjo tiesiai į mane – tai, ko šunys paprastai nedaro – ir sudvejojo. Jo išraiška akivaizdžiai sakė: „Ar tu tuo tikra?“, ir tada jis pasuko kairėn. Aš nusprendžiau leisti jam bėgti ten, nes pasirodė, kad jis geriau žinojo, kur buvome. Netrukus pradėjau atpažinti, kurioje vietoje atsidūrėme – ir jis buvo teisus! Bet galvojau, kas būtų nutikę, jeigu neturėčiau protingo šuns vedlio ir taip gimė „Ledo šunų“ idėja.   

Kokia nuostabaus „Ledo šunų“ viršelio istorija? Kaip jis tapo toks, koks yra dabar?

Mano leidėjas nusamdė Cliffą Nielsoną, kad iliustruotų viršelį. Tuo labai apsidžiaugiau, nes jis sukūrė mano mėgstamiausios Narnijos serijos plakatą. Jie atsiuntė šešis skirtingus eskizus, ko tikrai neprivalėjo, tai buvo labai malonu iš jų pusės. Galiausiai jie išrinko idėją, kuri virto viršeliu.

Koks Jūsų kūrybos procesas? Pasakojote, kad Jums sunku nusėdėti vienoje vietoje. Ar prieš pradėdama rašyti būtinai turite turėti kavos ar arbatos, galbūt šunį po kėde?

Aš tikrai nesu žmogus, mėgstantis rutiną, taigi neturiu vienos vietos ar vieno būdo rašyti. Parašiau „Ledo šunis“ ant sunkios kietos medinės kėdės prie virtuvės stalo. Dabar turiu nešiojamąjį kompiuterį ir rašau skirtingose vietose. Pagrindinis dalykas, kurio man reikia pradedant rašyti, yra didelis noras idėją ar sceną perkelti į dokumentą.

Kas įkvėpė Jus sukurti veikėjus Viktoriją ir Krisą? Ar turite daug panašumų su pagrindine knygos veikėja Viktorija?

Vardą pasiskolinau iš savo podukros Viktorijos. Berašant istoriją, pagrindinės herojės charakteris tapo vis panašesnis į tikrosios Viktorijos. Manau, kad varde yra galios. Kriso charakteris tapo panašus į mano mažojo brolio.

O kaip dėl šunų vardų ir jų charakterių? Ar jie Jūsų pačios šunų, ar išgalvoti?

Šunų vardai išgalvoti, tačiau jų charakteriai ir tai, ką jie mėgsta daryti, panašūs į mano šunų. Mano šuo Apolonas buvo toks pat atsakingas kaip ir Bynis. Kitas mano šuo, Bleizė, labai mėgdavo voliotis šiene, kaip kad Dorsetė knygoje (Dorset yra mažas miestelis, kur aš lankiau pradinę mokyklą). Kai tiek daug laiko praleidi su savo šunimis – dieną ir naktį, kaip šunų kinkinių lenktynininkai – tie charakteriai savaime įsirėžia į tavo dvasią ir mintis. Norėjau pagerbti ir pasidalyti jais su kitais.

Ar kada turėjote ypatingą ryšį su kuriuo nors šunimi?

Aš tikrai turėjau ypatingą ryšį su šunimi ir, rizikuodama būti palaikyta išprotėjusia, trumpai jums apie tai papasakosiu.

Aš išsirinkau Denalį iš labai didelės vados. Tai buvo nedrąsus ir baikštus jaunas šuo. Prireikė nemažai laiko gauti jo pasitikėjimą, bet jis buvo didelis gražus pilkai baltas haskis ir kažkas jo akyse skatino mane stengtis. Nepraėjo daug laiko, kol mes tapome partneriais ir jis tapo vienu geriausių mažų šuniukų prižiūrėtojų mano kieme. Jis buvo labai mielas milžinas, bet ne pats sumaniausias šuo kieme. Dėl tos priežasties negaliu paaiškinti, kodėl jam jaučiau tokį stiprų ryšį. Dėl to, kad buvo stiprus, buvo varantysis šuo, bėgantis kinkinio gale arčiausiai rogių. Nepaisant to, kad Apolonas buvo mano vedlys daug metų, Denalis yra tas šuo, kurį dažnai sapnuoju ir labiausiai ilgiuosi. Tai pasikartojantis sapnas, kuriame mes tikrų tikriausiai kalbamės. Tikiu, kad kartais sielos taip susijungia.

Ar kada nors planuojate vėl auginti haskius?

Galbūt vieną dieną, bet ne dabar, kol dirbu kasdien. Haskių komanda reikalauja daug laiko.

Interviu parengė Taura Šitkauskaitė