Apie knygas mažiems ir jauniems

Žmonės, dovanoję Axelio Hacke’s knygą „Mažasis karalius Gruodis“ (iliustravo Michaelis Sowa, iš vokiečių kalbos vertė Dalia Indrė Klimkaitė, leidykla „Nieko rimto“), mane pažįsta gerai – gal net truputėlį per gerai. Būtent tokių – mįslingų – knygų ieškojau vaikystėje, ieškau ir dabar.

Gerbiu kiškučių ir voveraičių literatūrą, bet... Noriu jausti pasakotojo balsą ir ne tik jį – dar daugiau. Bandau išgirsti alsavimą, gal net širdies plakimą. Nustebinkite mane, pasakos…

„Kitados išgyvenau tokį metą, kai dažnai būdavau liūdnas, toks liūdnas, kad vakarais, kai sutemdavo, vienas vaikštinėdavau po miestą ir džiaugdavausi, jei lydavo. Gatvėse viskas būdavo niūru ir šlapia, mano liūdnumas atsispindėdavo balose, ir tas atvaizdas mane paguosdavo“, – prisipažįsta pasakotojas jau antrajame skyriuje. O juk tas miestas – Miunchenas... Miunchenas, kurio gatvėmis aidėjo ir Kestnerio, ir Kriuso, ir Endės žingsniai.

Mažojo karaliaus Gruodžio žingsniai gatvėse neaidės. Po miestą jis dairosi iš savo bičiulio – iš pasakotojo – kišenės. Juk Gruodis toks mažas, kad vos pakelia mėgstamą skanėstą – guminį meškiuką. Karalius atvyko iš tos šalies, kurioje žmonės gimsta dideli, ilgainiui mažėja, kol visai sumažėja – jų nebematyti, net nežinai, tebėra jie šalia mūsų ar… Kaip karalius atvyko? Sakyčiau, įprastu keliu. Vaiduokliai, guodžiantys vienišius, dažniausiai pasirodo iš plyšio tarp knygų lentynos ir sienos. Prisijaukinti vaiduoklį – ypač tokį kaprizingą, įnoringą, bet neapsakomai mielą, nuoširdų… Taip, tai – menas.

Meistrai, tai meistrai!

Privalau šūktelti minėdama ir rašytojo Hacke’s, ir dailininko Sowos pavardes. Iliustracijos – ne skuboti piešiniai, ne bandymas įtikti ir patikti. Kiekvieną jų galėtume rėminti, eksponuoti garbingose salėse. Kita vertus, jie turėtų būti suvokiami ir mažiausiam vaikui. Tapytojas nesibaimina realizmo; jis ir rašytojas – duetas.

Dailiai išleista knyga turi vieną rimtą trūkumą: niekas su skaitytoju nepasisveikina, kitaip tariant, nė nebando pasakoti apie rašytoją, dailininką.

Galiu pasakyti tik tiek: Axelis Hacke (g. 1956) studijavo žurnalistiką, rašė apie sportą ir politiką, gyvena Miunchene. Michaelis Sowa (g. 1945) – žinomas tapytojas, atvirukų kūrėjas, dailės dėstytojas.

Keistoka rašytojo biografija? Sportas ir pasakos? Kad ne. Šiek tiek pažįstu dar vieną žmogų, kadaise studijavusį žurnalistiką, rašiusį apie sportą, dabar kuriantį pasakas. Tas žmogus – visai kaip „Mažojo karaliaus Gruodžio“ pasakotojas dabar žvelgia į plyšį tarp knygų lentynos ir sienos, ilgėdamasis...

...bet tai visai kita kalba. Imk, žmogau, iš lentynos kitą knygą.

Donaldo Bisseto knyga „Aukštyn kojom“ (iliustravo Sigutė Ach, iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė ir Nijolė Chijenienė, leidykla „Nieko rimto“) su skaitytojais elgiasi pagarbiai. Kitaip tariant, papasakoja apie autorių. Tai svarbu. Kad ir koks populiarus Lietuvoje būtų Donaldas Bissetas, žinoma apie jį nedaug. Beje, ir internete žinių ne kažin kiek. Visų pirma minimi jo vaidmenys teatre, televizijoje ir kine; apie pasakas, kurias aktorius skaitė vaikams TV ekrane, tik užsimenama.

Kęstutis Urba paskutiniuosiuose knygos puslapiuose mums primena, kad Bissetas išleido daugiau kaip keturiasdešimt knygų. Šiuo leidiniu pagerbiamas jo šimtmetis (1910–1995). Rašiusį ir piešusį, o dar jojimu susižavėjusį aktorių Lietuvoje labiausiai išgarsino Keistuolių teatras.

Į lietuvių kalbą išverstos septyniasdešimt keturios Bisseto pasakos. Karaliaus Gruodžio įkvėpta, atidžiai skaičiau tas, kurios skirtos karaliams. Knygoje radau septynias. Tikras malonumas man, geležinkelių mėgėjai, skaityti apie Sent Pankraso ir Kings Kroso stotis. Tik pamanyk – jos tarpusavyje riejasi tol, kol karalienė sumano apdovanoti trečiąją. Stotis sutaiko pavydas. Kitoje pasakoje per karalienės gimtadienį į Londoną atkeliauja Rūkas – kaip juo atsikratyti ir... ar reikia atsikratyti? O štai apie imperatorių – jis privengia savo mamos, tad mylimą padarą, peliuką Mišą, privalo išsiųsti nuo jos kuo toliau. Juk mama atsiveža katę! Peliukams slėpti geriausiai tinka... paštas. Įdėjai į voką, užrašei savo adresą ir kantriai lauki, kol sugrįš.

Šedevriuku drįstu vadinti pasaką „Stotis, kuri norėjo keliauti“. O ar tik keliauti? Visų pirma Vaterlo stotis užsigeidžia arbatos. Ir... dingsta, o kartu su ja – ir bėgiai, ir peronai. Atsiranda tik karaliui paliepus. Vienokiu ar kitokiu būdu pas močiutę valdovas geležinkeliu keliauja ne vienas – stotis pasiveja jį pakeliui...

Kęstučio Kasparavičiaus „Mažoji žiema“ (leidykla „Nieko rimto“) – štai knyga, oriai ir garbingai besisukanti Metų knygos rinkimų karuselėje.

Būtų galima be galo ilgai kalbėti, kodėl šiemet tų knygų atrinkta nedaug – tik po tris vaikams bei paaugliams. Ir reikėtų...

Nemanykime, kad Lietuvoje nebeliko rašytojų, galinčių konkuruoti su rašančiu dailininku Kasparavičiumi. Abejingos vaikų literatūrai yra leidyklos. Galėčiau minėti kelis autorius, su įdomiais rankraščiais klajojančius nuo ainošiaus pas kaipošių...

Laimė, Kęstutis Kasparavičius rado ir leidyklą, ir stropių redaktorių talką. Jis to vertas. „Mažoji žiema“ liudija, kad rašantis dailininkas tampa rašytoju. Pasakos jautrios, savaip elegantiškos... Jaukiai švyti knygos įžangėlė, samprotaujanti apie baltą spalvą; tekstą pratęsia pirmoji pasaka, kuždanti, kad Mažoji žiema ateina anaiptol ne žiemą – ją skelbia jazmino krūmo žydėjimas.

Medinis garlaiviukas sukiojasi po pasaulio vandenynus... žuvies pilve. O vienoje vingiuotoje gatvelėje – visai kaip Bisseto pasakose – pajuda mažas baltas Namelis. Kiti namai taip pat išsivaikšto į skirtingas puses. „Net senučiukė Bažnytėlė neištvėrė ir nutapsėjo prie tvenkinio miesto parke pasižiūrėti savo atvaizdo vandenyje“, – dailiai seka pasaką dailininkas.

„Baltasis valsas“ – štai tekstas, kurį norisi skaityti kelis kartus. „Namo rūsyje, atsirėmusi, kad nenugriūtų, į sieną, stovėjo sena medinė drabužių spinta“, – klasikinis, tradicinis pirmasis pasakos sakinys. Apie tas spintas tiek prirašyta, tiek...

Kaip kitaip?

Kaip nerašyti?

Spintų pasaulis – neišsemiamas, jei tik yra kas semia. Kasparavičius semti moka: įdomūs ne tik kantriai glūdėję daiktai, jų istorijos. Įdomi ir pasakojimo ritmika, retsykiais pasigirstantis neįkyrus: viens, du, trys...

Nuo karalių temos, deja, nutolau. Lietuvoje apie juos nedaug parašyta. Ne dinastijų mes žemė...

Nuo vokiečių literatūros nutolti negaliu – ja pradėjau, ja ir baigsiu.

Monikos Feth „Mano mažoji sesuo ir kitos katastrofos“ (iliustravo Betina Gotzen-Beek, iš vokiečių kalbos vertė Juozas Macevičius, leidykla „Gimtasis žodis“) man svarbi, visai kaip „Mažasis karalius Gruodis“, ir dėl iliustracijų.

Išgirti (o kartais ir pergirti) Lietuvos dailininkai ne visada yra iliustratoriai; ypač imdamiesi ne savo rašytų, o kitų žmonių sukurtų tekstų. Dailininkas sau, rašytojas sau. Kartais sutampa jų žingsniai, kartais ne – visai kaip Kasparavičiaus „Baltajame valse“.

Šioje knygoje teksto ir iliustracijų santykis puikus. Suprantama, kad personažą visų pirma kuria rašytojas. Tačiau kas jis būtų be dailininko? Ar įsivaizduojate neiliustruotą įžymiąją Astridą Lindgren?

Pavartykime itin realistišką knygutę, kurios paantraštė – „20 balsu skaitomų apsakymų“. Rašytoja tartum nurodo tėvams, kad mažo vaiko palikti vieno su knyga nedera.

Visų pasakojimų pagrindinė veikėja – penkiametė Kati, raudonplaukė namų fėja. Bet ar tik? Gal kur kas svarbesnė yra knygos pasakotoja Rija – vyresnioji Kati sesuo? O gal svarbiausia – šeima, net ir kebliausioje situacijoje randanti bendrą kalbą? Vizitas pas dantų gydytoją, gimimo dienos gundymai, begalinis nenoras lankyti darželio, kambario tvarkymas... Sakytum, ką čia pasakoti? Juk rutina...

Rašytojos ir iliustruotojos valia Kati ir jos keliamos katastrofos yra tokios įdomios, kad rutina nė nedvelkia. Galima skaityti ir kikenti, bet... Norom nenorom pajusi, kad tarp eilučių alsuoja toks ilgesys, toks...

Koks?

Na, gal senosios spintos, į kurią kadaise tilpdavau ne tik aš, penkiametė. Nejaugi ir vyresnioji sesuo?

Gal...

GINTARĖ ADOMAITYTĖ