„Prieš metus tvarkiau savo biblioteką ir daug knygų atidaviau – naujesnes išsiunčiau savo kaimo bibliotekai, kitas nunešiau į knygų mainų lentynėlę. Rūšiuodama vaikų literatūrą atsisakiau nemažos dalies naujų, bet neįkvepiančių knygų. Užtat liko visos, kurias atradus nejučia ištrūkdavo atodūsis.

Iš džiaugsmo, netikėtumo ar netgi iš liūdesio... Senutės, apiplyšusios H. K. Anderseno „Pasakos ir istorijos“, Tuvės Janson ciklas apie Muminukus, Dž. Kriuso „Timas Taleris, arba parduotas juokas“, Astridos Lindgren knygos, H. Loftingo „Daktaro Dolitlio“ ciklas, bengalų pasakos „Miegantis miestas“, dvi Silvijos Waugh knygos apie žmogonus (kaip gaila, kad nėra išversta daugiau!), ir, žinoma, puikioji C. S. Lewiso „Kosmoso trilogija“ ir nepamirštami J. R. R. Tolkieno kūriniai (ypač „Hobitas“). Džiaugsmingo atodūsio vertų knygų yra tiek daug, kad sudaryti penketuką – tikras iššūkis. Todėl tiesiog miniu tas, kurių negalėčiau nepaminėti, kurios yra primirštos, kurias smagu atrasti ir kurios sukelia godaus, beatodairiško skaitymo vaikystėje nostalgiją. Knygos, kurias skaičiau begalę kartų – ir kiekvieną sykį patirdavau paslaptingą jausmą, kurį veikiausiai būtų galima pavadinti platoniškojo idėjų pasaulio atpažinimu“, – pasaoja rašytoja Renata Šerelytė.

Toliau skaitykite čia.