2004 metais pasaulį išvydo Arklys Dominykas. O skaitytojai sužinojo apie jo meilę. ,,Arklio Dominyko meilė“- tai pasaka, kurioje baltas laukinių pievų arklys gerom mėlynom akim įsimyli mažą trapią rugiagėlę, augančią prie pat jo kojos. Tai istorija apie arklio norą globoti, saugoti, grožėtis, uostyti, tiesiog mylėti savo svajonių gėlę.

O štai šiemet, praėjus ketveriems metams, knygų mugėje Vytautas V. Landsbergis pristato knygos tęsinį ,,Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“. Antroje knygos dalyje pasakojama kaip Dominykas keliauja į kosmosą ieškoti savo mylimajai stebuklingo brangakmenio, kurį užkasus po rugiagėlės šaknimis, toji nesušals nei rudenį, nei žiemą. ,,Tai tokia kelionių knyga“, - sako rašytojas.

Naujos knygos pristatymo proga kalbiname Vytautą V. Landsbergį.

Pasaka ,,Arklio Dominyko meilė" apie gyvenimo trapumą, laikinumą ir jo atsikartojimą. Kaip gimė mintis herojumi pasirinkti arklį ir gėlę?

Idėja atsirado labai paprastai – mano vaikai ėmė klausinėti, ar mes susitiksim po mirties, kas tai yra mirtis ir t.t. Teko gerokai palaužyti galvą, kol ji perlūžo ir iškrito pasaka apie arklį ir rugiagėlę. Rugiagėlės įvaizdis labai tiko gyvenimo trapumui ir amžinumui – esminiam mūsų gyvenimo paradoksui pailiustruoti. Rugiagėlė įkūnija ir reinkarnacijos, atgimimo idėją – tai žinant lengviau ir ramiau gyventi. Bent jau man...

Ar turėjote kitų variantų?

Kitų idėjų nebuvo. Ir apskritai, visa tai „atsirado“ labai spontaniškai, grybaujant Anykščiuose, kai, lenkdamasis nuo vieno baravyko prie kito, netikėtai savo galvoje pamačiau ar išgirdau visą pasaką išsyk. Liko tik pareiti namo, sėsti prie kompiuterio ir „nurašyti“.

Pagal knygą ,,Arklio Dominyko meilė“ buvo pastatytas spektaklis, su kuriuo buvote išvykę gastrolių į Švediją ir Daniją. ,,Arklio Dominyko meilė" buvo išversta į kitas kalbas. Ar vertėjams teko sunkiai padirbėti norint tiksliai išversti knygą?

Sunku vertint švedišką ar itališką vertimą, nes tų kalbų nemoku. Tik neseniai skambino vertėja iš Rusijos ir guodėsi, kad rusų kalboje pagrindinių veikėjų giminės yra priešingos – arklys „lošadj“ moteriška giminė, o rugiagėlė „vosiliok“ – vyriška. Iš pradžių galvojom gal ir palikti tokį netikėtą kalambūrą, kaip šio feminizacijos amžiaus vyrų ir moterų parodiją – stiprios kaip arkliai moterys ir gležni it rugiagėlės vyrukai...

Bet paskui ji rado variantą „Konj Dominik“ ir „Siniacvietka Vasilisa“.

Ar knygos tęsinyje ,,Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes" arklys nevirs vaikams savotišku pegasu? Juk arklys keliaus po Visatą.

Nežinau ar vaikams Dominykas pavirs Pegasu, ar ne – apie tai reikėtų jų klausti. Bet man pačiam tai niekuo nepavirto – buvo Dominykas ir liko. Juolab, kad jis skraido ne sparnų, o minčių pagalba. O jei kam nors ir iškils asociacija su Pegasu – nematau nieko blogą...

Esate minėjęs, kad Jums stiprų įspūdį paliko A. Sent Egziuperi ,,Mažasis princas". Ar antroji knygos dalis nėra pernelyg panaši į minėtąjį kūrinį? Galbūt skaitytojai pamanys, jog rašytojas nebeturi fantazijos?

Fantazijos turiu tiek, kiek davė Dievas. Galėjo duoti ir daugiau, bet matyt Dievas yra suvalkietis - pataupė.

Čia juokai, o jei rimtai, tai vėlgi - ne man spręsti, o skaitytojams. Nesu izoliuotas nuo kultūrinių įtakų, nuo Mikės Pūkuotuko, nuo R.Brėdberio „Pienių vyno“, nuo Danijilo Charmso, Marcelijaus Martinaičio – tai mano mokytojai.

Yra tokia literatūrologinė teorija, kad pasaulyje tesukurta dvylika originalių siužetų (mitų), visa kita yra tik tų siužetų išvestinės, t.y. interpretacijos.

Formalus naujosios knygos panašumas į Sent Egziuperi – tas, kad arklys keliauja po planetas ir mažasis Princas ten pat keliavo? Dominykas keliauja po Saulės sistemos planetas, čia slapta pateikiamos ir astrologinės tų planetų paskirtys ir poveikiai. Taigi, tai visiškai kita knyga. Ir arklys, drįsčiau pastebėti, truputėlį nuo princo skiriasi – arkliai turi keturias kojas, o princai – dvi. Tačiau jųdviejų sielų panašumas ko gero egzistuoja...

Kaip vertinate ankstesnės kartos lietuvių rašytojų J. Avyžiaus, M.Sluckio literatūrines pasakas vaikams? Ar jos reikalingos šių dienų vaikui?

Šiuolaikinė lietuvių literatūra vaikams yra tokia gera tik todėl, kad turime stiprią tradiciją, į kurią galime remtis. Ir J. Avyžius ir M. Sluckis gražiai prisidėjo prie šios tradicijos puoselėjimo. O ar tai suprantama šių dienų vaikams?

Manau, kad bendražmogiški dalykai, humanistinė pedagogika, pasireiškianti pasakose, apsakymuose - yra amžini dalykai. Iš tiesų tai pats laikas parodo, ar kūrinys amžinas, ar ne. Kartais praeina daug metų, kol pamatai, kad koks nors unikalus tekstas buvo primirštas. Taip yra su Kristijono Donelaičio „Metais“. Man regis, dabar jie – „ne ant bangos“...

Kuriuos iš šiuolaikinių užsienio rašytojų vertinate ir galėtumėte rekomenduoti vaikų skaitymui?

Astrid Lindgren, Tuvė Janson, H.K. Andersenas, bet jie jau lyg ir nebelabai šiuolaikiniai... Šia prasme esu labiau „čiukčia rašytojas“, o ne „čiukčia skaitytojas“. Neskaitau tiek daug vaikiškos literatūros, kiek gal reikėtų. Be to, neatsimenu pavardžių. Neseniai perskaičiau „Terapines pasakas“. Labai patiko. Bandžiau skaityti Harį Poterį – neprikibo.

Šių metų vaikų knygų rinkimuose pirmą vietą laimėjo R. Černiausko ,,Slieko pasaka“. Jei Jums pasiūlytų išrinkti vieną knygą iš penkių pateiktų, ar Jūs irgi rinktumėte ,,Slieko pasaką"?

Taip.

Interviu sakėte, jog stebite savo ar savo pažįstamų vaikų charakterį, problemas, baimes ir stengiatės kūriniuose gvildenti šiuos klausimus. Ar nemanote, kad atėjo laikas prabilti apie dalies vaikų priklausomybę nuo kompiuterio?

Taip, manau, kad kada nors pabandysiu sukurti kokią nors siaubo pasaką apie tai. Pavyzdžiui: „Gyveno kartą slibinas Makentošas, kuris rydavo vaikus. Jis pasiversdavo žaižaruojančiu kompiuterio ekranu ir imdavo vaikus vilioti visokiausiais žudymo žaidimais, pornografija bei kitokiom vaikiškom pramogom. Kai tik vaikučiai prisėsdavo prie kompiuterio, Makentošas kaipmat juos ir prarydavo – su visais rūbais. Bet baisiausia būdavo tai, jog vaiko kūnas likdavo sėdėti prie kompiuterio. Jis nenumirdavo - gyvendavo toliau, valgydavo, miegodavo ir kakodavo, tačiau to tikrojo vaikelio ten jau nebebuvo. Tuo metu jis jau virškindavosi besočio Makentošio pilve...“

Pristatinėdamas Arklio Dominyko knygos tęsinį paminėjote, kad gal bus ir trečioji knyga. Ar tai, jog susirinko daugybė žmonių gauti Jūsų autografo paskatins tikrai ją parašyti?

Ateis laikas, bus ir vaikas. Jei laikas neateis, vaiko gali ir nebūti.

Planuoti kūrybą yra sudėtinga, nes tai nėra fabrikas. Jaučiuosi nemažai prirašęs, kartais galima ir apie pertrauką pasvajoti. Arba apie multiplikacinius filmus...

Bet Dominykas - pats gyvas, kaip naujagimis, – jei pasibels pilve, spirs kanopa į paširdžius, – tai ir sėsiu rašyti, niekur nedingsiu.

Parengta pagal Bernardinai.lt