Su dailininku ir rašytoju KĘSTUČIU KASPARAVIČIUMI kalbasi Alma Vijeikytė

Kaip jaučiatės? Esate geriausios metų knygos vaikams, gražiausios metų knygos vaikams autorius, o šiemet balandį Jums įteikta Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija. Jums tai džiaugsmingi įvykiai ar nerimas, kad jau pasiekta viena ar kita viršūnė?

Dažnai šito klausia, bet atsakymo neturiu. Iš pradžių apsidžiaugiu, savaime aišku. Bet tų visų premijų visai nesureikšminu. Net jei ir Nobelį gaučiau (juokauju...) – na, dieną pasidžiaugčiau, o paskui... Čia kaip šokoladuką gavęs: šokoladuką suvalgai, popieriuką išmeti, pirmo įspūdžio malonumas praeina ir užmiršti. Ne dėl to kuriu.

Kada pajutote, kad galite ne tik piešti vaikams, bet ir rašyti?

O, čia tokia istorija... Per abitūros egzaminą buvau pasirinkęs laisvą temą ir taip nusirašiau į lankas, kad po egzamino mokytoja pasikvietė mane pakalbėt ir sako: aš tau iš pasigailėjimo parašysiu 4 su minusiuku, bet tiktai paklausyk mano patarimo – jau niekad daugiau gyvenime nerašyk. Ir aš labai rimtai jos klausiau ir labai ilgai nerašiau, labai ilgai – net iki 48 metų.

O iš pat pradžių buvo net ne dailė, ne rašymas, o muzika. Vienuolika metų M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi choro dirigavimo. Kai žemesnėse klasėse reikėdavo dainuoti chore – visai patiko, o kai pagaliau teko išeit prieš chorą, tai pajutau, kad negalėsiu tokio darbo dirbti. Esu individualistas, mėgstu dirbti vienas. Mano vyresnysis brolis Vidas kaip tik studijavo tuometiniame Dailės institute, tad nutariau, kad nestosiu, kaip visi klasės draugai, į konservatoriją, o bandysiu į institutą. Brolis mane parengė per keletą mėnesių, žinoma, pasirengimas buvo gana paviršutiniškas, dėl to pasirinkau dizainą – tuo metu į tą specialybę buvo lengviausia įstoti. Iš 15 stojusiųjų buvau penkioliktas – pats paskutinis šiaip ne taip įšokau. Studijuodamas pajutau, kad ir nelabai noriu to dizaino. Pasidarė nuobodu, nusimokiau, pradėjau nelankyti paskaitų, ir galiausiai rektorius Vincentas Gečas mane iš trečio kurso išmetė. Bet pasakė: jei norėsi, galėsi bandyti dar sykį. Porą metų atpyliau sovietinėje armijoje, metus – Vievio paukštyne ketvirtos kategorijos dažytoju. Bet paskui nusprendžiau, kad vis dėlto reikia baigti institutą. Nueinu pas rektorių. „Gerai, – sako, – priimsiu, bet vis tiek iš tavęs nieko gero nebus.“

Vėl ėmiau studijuoti, baigiau dizaino specialybę ir iškart pradėjau dirbti tai, apie ką svajojau. Tiesa, pradžioj nelabai įdomiai: iš „Šviesos“ gavau iliustruoti vadovėlį „Žemės ūkio darbai“ 5 klasės mokiniams. Reikėjo piešti triušių gardus, koloradus, kitokius augalų kenkėjus... Paskui jau patikėjo šį tą įdomesnio ir mane pastebėjo „Vyturio“ leidykla. Ir kai pradėjau 1984 metais, tai be jokių pertrūkių – iki šios dienos. Per metus nupiešiu iliustracijas maždaug 2 knygutėm. Taigi, esu iliustravęs apie 50 knygų.

Rašyti pradėjau turbūt 2002 metais. Tuo metu dirbau su Taivano leidykla „Grimm Press“. Taivaną prieš metus buvo supurtęs smarkus žemės drebėjimas. Tos leidyklos šefas sumanė parengti knygelę, tokį labdaros projektą vaikams, nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo, paremti. Iš viso pasaulio pakvietė įvairiausius dailininkus ir kiekvienam davė po vieną atvartą: vienoj pusėj iliustracija, kitoj – tekstas. Galėjai arba savo parašyt, arba pasirinkti kokį autorių. Sumaniau pats parašyti. Taip atsirado mano pirmoji istorija – pasakojimas apie milžinišką paukščių šeimyną, kurios tėtis vienądien turguj nusiperka mažutį žmogutį narvelyje. Leidėją ši istorija smarkiai prajuokino ir jis paklausė, ar aš neturįs daugiau. Kažkodėl atsakiau: turiu stalčiuj. O jis taip rimtai pažiūrėjo: darom knygutę, reikia 35–36 istorijų. Atsakiau, kad man reikia mėnesio išversti į anglų kalbą... Taip per mėnesį teko ne tik išversti, bet ir parašyti visas tas istorijas – jos gavo „Kvailų istorijų“ pavadinimą. Padėjo ir vaikai, ir žmona, ir net šuo Puma. Kai knygą išleidom, neblogai sekėsi pardavinėt, atsirado ir „Trumpos istorijos“ – taigi, pačios pirmos mano knygos išėjo kinų kalba. O kai Lietuvoj atsirado leidykla „Nieko rimto“, pradėjau su ja dirbti.

Bet iš kur tas pirmas impulsas rašyti?

Minčių, idėjų knibždėjo galvoj visą laiką. Piešdamas iliustracijas kitiems tekstams laikausi griežto klasikinio požiūrio – knygoje turi dominuoti autorius, o aš tik pagalbininkas. Save per daug brukti – gink Dieve... Taigi, tos nepanaudotos idėjos kaupėsi, kaupėsi. Prieš pat pradėdamas rašyti bendradarbiavau su JAV leidykla „Boyds Mills Press“ – iliustravau rimtas knygas, H. Ch. Anderseno „Mergaitę su degtukais“, knygas apie šventąjį Martyną, šventąjį Valentiną, net F. Dostojevskio „Sąžiningą vagį“. Ir tas rimtumas buvo jau kiek pabodęs. Norėjosi kitko. Pačiu laiku atsirado tas „Grimm Press“ pasiūlymas.

Man visada kažkodėl taip gerai išeina. Lyg įsėstum į laivelį be irklų, atsispiri viena koja nuo kranto, ir tave neša ten, kur reikia. Tik stebiesi dairydamasis aplinkui, kodėl čia viskas pildosi taip, kaip tu nori. Prieš pusantrų metų gyvenau labai uždarą gyvenimą nuosavame name miške. Nevažiuodavau ir į užsienį, tad dviem leidėjams iš Vokietijos teko pas mane į namus atvykti... Ir vienu momentu pajutau, kad tas etapas išseko. Persėdau į kitą laivelį ir viskas pradėjo keistis – su leidykla „Nieko rimto“ pradėjom važinėt po Lietuvos mokyklas, po bibliotekas. Netrukus vyksiu į Lvovo knygų mugę, kviečia į Maskvą, Berlyną, Daniją.

Jūs tiesiogine prasme gimėt ir augot mokykloje, kuri buvo įsikūrusi sename dvare. Ar ši ypatinga atmosfera atsispindi kūriniuose? Kritikai Jūsų darbus vadina „elegantiškais“, „aristokratiškais“. Prisipažinsiu, jeigu nežinočiau, kas autorius, tarkim, „Dingusio paveikslo“ ar „Sodininko Florencijaus“, manyčiau, kad koks škotas, anglas...

Anksčiau to vaikystės periodo gal net nevertinau, bet dabar galvoju, kad taip, tai gal ir yra tas pagrindas, nuo kurio atsispiriu. Tais pilkais laikais (septintajame dešimtmetyje) nedaug kam teko laimė pagyvent tokioj keistoj, paslaptingoj vietoj. Maždaug 1940-aisiais dvaro savininkai nuo sovietų valdžios pasitraukė. Dvaras dešimt metų buvo paliktas likimo valiai – plėšė, griovė kas norėjo. Maždaug apie 1950 metus Trakų švietimo skyrius nusprendė ten įkurti pradinę mokyklą – taip į dvarą atsikraustė jauni mano tėvai. Vienoj klasėj mokė tėtis, kitoj – motina. Tai mes su broliu ir vaikščiojom: pas tėtį, pas mamą...

Tą vietą netyčia atrado Vilniaus menininkai: dažnai atvažiuodavo skulptorius Juozas Mikėnas, Konstantinas Bogdanas, Vytautas Palaima, Kazys Saja. Vasarą beveik visada nuolat kažkas būdavo. Gamta ten labai graži: apleistas dvaro parkas su dar išlikusiais egzotiškais medžiais, aplink didžiulis Sienio ežeras, Verknės upelė. Vakarai prie laužo: žuvienė, šiek tiek vyno, kalbos, labai drąsios tais laikais.

Tėtis, gal nusižiūrėjęs į tuos dailininkus, ir pats pradėjo drožti, rašė ir eilėraščius. Aš iliustravau dvi knygutes su jo eilėraščiais. Tiesa, antroji, „Ten, už miško“, parašyta labai nepalankiais leidybai laikais, rodos, 1991 metais, neišėjo, nes leidykla subankrutavo.

Išauginot keturis vaikus.

Dukra Petra gimė, kai mudu su žmona (ji – keramikė) dar studijavome Dailės institute. Kai baigiau studijas, žmona grįžo į institutą, o aš sėdėjau namie su dukra, gyvenom tokiam mažyčiam butuke Šeškinėj, dirbau virtuvėj prie staliuko. Namie suspėdavau ir vaikus sužiūrėt, ir piešt. Nė vieno vaiko neleidom į vaikų darželį, jie visi užaugo šalia mano darbo stalo.

Niekad neturėjau savo dirbtuvės. Dirbu bendram kambaryje, kur visi vaikšto, laksto, žiūri televizorių. Turbūt net negalėčiau vienas dirbti, tyla, ko gero, net nepatiktų. Mūsų paskutinis vaikas – penkiolikmetis Gabrielius, autistas, visai nekalba. Kambaryje, kur dirbu, stovi ir jo stalas, panašaus dydžio kaip mano. Irgi apkrautas popieriais, knygomis. Pripiešia dargi daugiau negu aš. Tokiu būdu jis bendrauja su aplinkiniais, išreiškia save.

Ar ta grakšti Jūsų kūrinių forma – sunkus kasdienos darbas?

Piešiniams sugaištu kur kas daugiau laiko negu tekstui. Rašau apie mėnesį, o iliustracijas piešiu apie pusę metų. Niekad nebandau iškart visko parašyti. Apmeti idėją, atidedi ją, paskui peržiūri, papildai, pakeiti. Ne, vargu to nepavadinčiau. Mano padėtis labai gera dėl to, kad esu ir dailininkas, ir rašytojas. Tai geriau negu būti vien rašytoju. Jeigu idėjų nėra, galva tuščia, tai tekstą ramiai atidedi į stalčiuką ir toliau sau pieši. O piešimas – kitoks darbas. Kūrybos, tarkim, 20 proc., o visa kita – atlikimas.

Kas Jūsų skaitytojai? Žinoma, tai vaikai...

Įsivaizduoju, kad mano knygas skaito ir vaikai, ir suaugusieji. Knyga nėra tas daiktas, kurį galima numesti vaikui, kad jis atstotų. Knyga – tai tėvų ir vaikų bendravimo priemonė. Netgi bendravimo raktas. Visi neseniai sužinojom, kiek nedaug laiko Lietuvoj tėvai skiria savo vaikams. Taigi, knygos – priemonė tai padėčiai pataisyti. Jeigu motina ar tėvas vaikui prieš miegą kad ir pusvalandį paskaito, tai jau gerai.

Mano istorijos – dvisluoksnės. Vienas sluoksnis skirtas vaikui, todėl stengiuosi, kad tekste nebūtų vietų, kurių jis galėtų nesuprasti, o kitas sluoksnis – suaugusiajam. Kartą paklausė: kodėl nerašau suaugusiesiems? Sutrikau. Bet paskui pagalvojau, kad jeigu rašyčiau, tai tie tekstai būtų lygiai tokie patys, kokie yra ir dabar. Visi klasikiniai vaikų rašytojai, manau, rašė ir suaugusiesiems.

Pernai su leidykla „Nieko rimto“ lankėmės Ukmergės vaikų globos namuose. Paprastai vaikai būna pasirengę susitikimui ir suvaidina ką nors iš mano istorijų. Tąkart jie buvo išsirinkę „Kiškių mokyklą“ iš knygos „Braškių diena“. Tai istorija apie blogąjį kiškį ir gerąjį kiškį. Mokytojas gerajam visada rašydavo tik gerus pažymius, o blogiukui – tik nulius ir vienetus. Kartą buvo perstumdomi suolai, jie susikeitė vietom ir mokytojas to nepastebėjo... Įdomiausia, kad tuose globos namuose kiškius vaidino seserys dvynės. Tik akį užmetus buvo aišku, kad ir realiame gyvenime jos visiškos priešingybės: viena geranoriška, kita – atšiaurios laikysenos, gumą bekramtanti... Labai keistai man atrodė tas vaidinimas. Paskui likom su mokytojais pašnekėt. Visi viską supranta, kaip ir kodėl tos etiketės klijuojamos, tik kažkodėl nesugeba ištrūkt. Iki šiol galvoju: kaip čia reikėtų realybėj padėt perstumdyti tuos suolus?..

Apskritai labai atgaivina susitikimai su vaikais.

Kuris personažas Jums mieliausias?

Sodininkas Florencijus. Kai pabaigiau šią istoriją, pasijutau tarsi iš kokio sapno pabudęs. Taip buvau įsitraukęs. Viską, kas tuo metu buvo many, sudėjau į jį. Šiaip visi personažai įkūnija vieną ar kitą mano charakterio bruožą. Tai kaip ir mano portretas.

Žinau, kad nepasakysit, bet vis tiek bandau: koks geros knygos vaikams receptas?

Taigi, jeigu žinočiau tokį receptą – sėsčiau ir iškart nieko nelaukęs parašyčiau kokias tris knygas. Rašymas – tai nuolatinė paieška. Rašai, ieškai, nerandi, vėl ieškai.

Palyginkime su Holivudo filmais: vieni gal labiau vykę, o kiti – teisingai padaryti. Pagal visas gero filmo taisykles viskas „suštabeliuota“: vienoj vietoj taip, kad žiūrovas juoktųsi, kitoj – kad verktų. Juk turėtų išeiti idealus filmas, o išeina šlamštas.

O kai nesilaikai taisyklių, net sveiko proto, patirties – išeina gerai. Štai dėl to ir įdomi ta kūryba. Niekad nežinai, kuo tai gali baigtis. Ir jokių receptų. (Tiesa, labai mėgstu obuolių pyragą, iškeptą pagal viso-o-okiausius receptus, jei jau prakalbom apie juos...)