Lietuvos knygynų lentynose vyraujant vertimams iš anglų, vokiečių, prancūzų, skandinavų kalbų, rasti mūsų kaimynų latvių, estų ar lenkų autorių knygų pasitaiko nedažnai. Kiekvienas toks kūrinys vertas atidesnio žvilgsnio, o juose dėstomos tiesos ir filosofija, tikėtina, bus artimesni mums negu tolimųjų kraštų kontekste besivystantys įvykiai.

Edgaras Valteris gimtojoje Estijoje yra populiarus vaikų rašytojas ir dailininkas. Jis parašė ir iliustravo daugiau nei 250 knygų. Tuo tarpu lietuviškai iki šiol buvo išleista vos viena šio rašytojo knyga „Puokiai“. Balandžio pradžioje pasirodė antroji E. Valterio knyga lietuvių kalba „Puokių istorijos“ (leidykla „Nieko rimto“).

Puokiai, Piekis, katinas Sorius ir šuo Ekis naujoje knygoje pasakoja apie nuostabius mus supančios gamtos reiškinius ir gyvūnus. Ši gyvoji Piekio ir puokių enciklopedija pilna pasakų bei legendų. Viskas joje sumaniai supinta ir kartu paprastai paaiškinta.

Kai žmonija manosi visa išsiaiškinusi, ir net mažiesiems žinoma, jog Žemė apvali, niekas lyg ir nebestebina. Tačiau pamiškėje, pelkėje ar tiesiog čia pat, sodo gale, vyksta nuostabiausi dalykai: kyla miglos, krūmuose lizdus suka nepažinti paukščiai ir, panašūs į mažus kupstelius, šlepsi puokiai. Nieko nežinantiems apie puokius vertėtų paskaityti Valterio knygą „Puokiai“ (leidykla „Nieko rimto“, 2008 m.).

Rašytojas E. Valteris yra didelis gamtos mylėtojas. Su skaitytojais autorius dalijasi įvairiais pastebėjimais, mažais atradimais. E. Valterio pasakojimai moko niekad neprarasti gero ūpo ir nuolat lavinti vaizduotę – tai būtina gamtos tyrinėtojams.

Knyga „Puokių istorijos“ labai pravarti smalsiems pradinukams ir priešmokyklinukams. Puokiukams, kaip ir vaikams, kyla daugybė klausimų: E. koks čia blynas viduryje kelio ir ką jame veikia mėšlavabalis, kodėl varlės po kelią rėplinėja, iš kur atsirado žmogus. Kartu su puokiukais galima išmokti pažinti gėlių laikrodį, paukščius ir vabalus, smulkius plėšrūnus. Nėra čia blogų, bjaurių sutvėrimų – visi svarbūs, turintys savo vietą, tarpusavyje glaudžiai susiję. Piekis labai kantrus – pasakoja taip, kad ir puokiams, ir vaikams įdomu klausytis bei atrasti.

„Taip taip, mielieji kupsteliai, taip šnekėdamas noriu pasakyti, kad gamtoje visa, kam duota gyvybė, turi ir protą. Augalai, gyvūnai, žmonės ir vabzdžiai... Tegu jų visų gyvenimo būdas ir mąstymas labai skiriasi. Gali būti, kad net akmenys gyvena savą gyvenimą ir veikia pagal savo suvokimą. Kas čia žino!“ – sako Piekis savo bičiuliams, ir jo žodžius supras tik tas, kas pats mėgsta dienas leisti laukymėse, tyliose pakalnėse, kas vienąryt nubudęs nusprendžia patraukti ten, kur jam ramiau, gaiviau, įdomiau.

Miškinį tikėjimą (būtent tokį) išpažįstantis Piekis kiekvieną, norintį pažinti supantį pasaulį, švelniai ragina: „Per visą gyvenimą nespėtum permąstyti ir išsiaiškinti visų tų nuostabių dalykų, kurių randama gamtoje. Bent jau man tai tikrai nepavyks. Bet netikiu, kad ir kam kitam, gudresniam, pavyktų. Kokia gamtos simfonija! Kokia harmonija!“. Tad pabandykite atrasti patys arba kartu su savo tėvais, su vaikais. Nes, kaip sako knygos veikėjai: „Žinoti yra gera“.