Prisiminus saulės spindulius Mają vėl užplūdo džiaugsmas ir slaptas pasididžiavimas, kad buvo tokia narsi ir ryžosi pradėti gyventi savarankiškai. Ir kiek ji sužinojo, kiek patyrė per tokį trumpą kelionės laiką! Dauguma bičių per visą gyvenimą nė dalelės tiek nesužino. „Patyrimas yra didžiausias gyvenimo turtas ir dėl jo verta stengtis“, – pagalvojo bitelė.

Vokiečių rašytojas Valdemaras Bonzelsas (Waldemar Bonsels) (1880–1952)  parašė tik vieną literatūrinę pasaką vaikams, tačiau ji tapo vaikų literatūros klasika. Pirmą kartą į lietuvių kalbą išversta nesutrumpinta ir neadaptuota „Bitė Maja ir jos nuotykiai“ – tikras literatūrinis įvykis lietuvių klasikos vertimų padangėje. Tai nuostabi pasaka apie vabzdžių išmintį, narsą, apie neišsenkantį smalsumą pažinti subtilų pasaulio grožį, atrasti svaiginantį gyvenimo džiaugsmą.


Knygos ištrauka:

Po susitikimo su muse Judre mažoji Maja nesijautė labai pakiliai. Negalėjo patikėti, kad viskas, ką Judrė pasakojo apie žmogų ir savo santykius su juo, yra tiesa. Maja apie žmogų buvo visai kitokios nuomonės. Vaizdavosi jį iškilų ir taurų, ir nenorėjo įsivaizduoti menkinančių ar juokingų dalykų. Ir vis tiek nedrįso keliauti į jo namus. Ką gali žinoti, ar žmogui tai bus malonu, o nieku gyvu nenorėjo būti kam nors našta. Dar sykį permąstė visa, ką jai buvo pasakojusi Kasandra. „Žmonės geri ir išmintingi, - kalbėjo ji bitutei. – Jie labai stiprūs ir galingi, bet nenaudoja savo jėgos piktam, visur, kur tik jie prideda ranką, sukuria tvarką ir gerovę. Jie palankiai nusiteikę bičių atžvilgiu, todėl mes, bitės, pasitikime jų apsauga ir dalijamės su jais savo medumi. Žmonės palieka mums žiemai pakankamai medaus ir rūpinasi, kad šaltis ir pulkai priešų iš gyvūnų tarpo mums netrukdytų ir mūsų neišnaikintų. Nedaug pasaulyje tokių laisvų gyvių, kurie draugiškai sutartų su žmogumi ir savanoriškai jam tarnautų. Iš kitų vabzdžių tau vis teks išgirsti piktų žodžių apie žmogų. Nesiklausyk jų. Jei protą praradęs bičių spiečius patraukia į laukus ir bando išgyventi be žmogaus, greitai galą gauna. Per daug esama padarų, kurie geiste geidžia mūsų medaus, ir ne sykį mūsų valstybė buvo niekšingai sunaikinta su visais pastatais ir mažyliais – vien dėl to, kad kvailas žvėris panoro pasmaguriauti mūsų medumi". Štai šitaip tąsyk pasakojo Kasandra, ir kol Maja neįsitikino, kad yra priešingai, norėjo tikėti šiais žodžiais.

Buvo jau popietė, ir saulė kybojo už didelio obelų sodo, Maja lėkė viršum jo. Medžiai buvo seniai nužydėję, bet mažoji Maja dar gerai prisiminė, kaip matė juos švytinčius nuo begalybės žiedų, kurie spindėjo ryškiau už šviesą ir tokie svaigiai tyri ir mieli bolavo žydro dangaus fone. Saldus jų kvapas ir blankus švytėjimas ją taip apsvaigino ir suteikė tokią palaimą, kokios ji visą gyvenimą nepamirš. Dabar skrisdama galvojo, kad visa tai pasikartos, ir jos širdelė šokčiojo krūtinėje iš džiaugsmo dėl didžiosios žemės puikumo, kurioje jai leista gyventi.