Šį mėnesį knygų lentynėlėje daug puikių, nenuobodžių, įstringančių ar net verčiančių iš kojų knygų. Ir vienas kitas nusivylimas. Tikiu, atrasite savąjį skaitinį vasaros karščiams – galvai atgaivinti, dūšiai praskaidrinti, tinguliui nuvyti. Vasara su knyga – svajonių svajonė, kurios jums ir linkiu.

Paul Maar. Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 232 p.

Jei reiktų rinkti labiausiai įsimintiną šio mėnesio knygą – tai būtų ši. Beje, kaip skelbia knygos priešlapyje esantis antspaudas, tai 300-oji leidyklos knyga. Gana stora, tačiau patraukliu šriftu išleista ir iliustruota knyga pasakoja berniuko Makso ir jo tėčio, vaistininko, istoriją. Viskas jų gyvenime buvo pakankamai gerai ir dienos slinko įprastai, kol vieną dieną į tėčio vaistinę prisistatė keista ponia su dar keistesniu, stebuklus darančiu eliksyru (pasirodo, tai tėčio senelio išradimas), o Makso šuo šio eliksyro paragavo... Tada ir prasidėjo įvykių vijurkas, įtraukęs šeimos bičiulius, kaimynus ir... aplinkinius šunis. Mat eliksyro paragavęs Makso šuo Belas virsta... žmogumi. Kaip elgtis su juo – mokyti žmogiško gyvenimo įpročių, slėpti, ir kam patikėti šią beprotišką tiesą?

Skaitydama knygą daug sykių juokiausi, šypsojausi nuo smagių pasakojimo vingių, puikių dialogų, džiaugiausi smagiai suregztu ir įtikinamu pasakojimu. Čia labai svarbus tarpusavio supratimas, meilė ir pagarba artimui, tačiau nepamirštama ir karts nuo karto pasijuokti, šmaikščios bei netikėtai komiškomis virstančios situacijos nuteikia puikiai. Beje, vokietis Paul Maar lietuvių vaikams jau pažįstamas autorius – turime lietuviškos kitos leidyklos išleistą rašytojo knygą „Savaitėje tik šeštadieniai“. Priminsiu tik, kad tai vienas žinomiausių pasaulio rašytojų vaikams ir jaunimui, įvertintas ne viena pasauline premija.

Raimondas J. Nabus. Mažasis baltas. — Vilnius: Mažoji raidė, 2014. – 192 p.

Dar viena „Mažosios raidės“ išleista R. J. Nabaus knyga – stebuklinga ir nuotaikinga istorija, kurios veiksmas iš Marso persikelia į žemę.

Marse visi žino, kad pelės būna tik žalios arba raudonos. Bet ką daryti, kai raudonai pažymėtame narvelyje gimsta dar neregėtas žvėris – baltas peliukas. „Tokios spalvos pelės gyvena tik vienoje vietoje! – sušunka vienas mokslininkas. – Ta planeta vadinasi Žemė.“ Mokslininkai pasišauna kuo daugiau sužinoti apie šį gyvūną ir vienbalsiai nusprendžia surengti ekspediciją į Žemę, kuriai vadovautų žymus keliautojas ir puikus pilotas Kubas Lumbas. Kartu su juo kelionei ruošiasi profesorius Zimbardas ir jo padėjėjas Lenis. 

Knyga tikrai patiks nuotykių mėgėjams. Įdomu tai, kad pagrindinis knygos veikėjas Mažasis Baltas iki pat pabaigos išlieka tuo sujungiančiu ir herojų likimus nulemiančiu personažu, nors tiesiogiai nuotykiuose dalyvauja bene mažiausiai. Man patiko smagūs veikėjų charakteriai, jų ryžtingumas ir drąsa, įveikiant nepažįstamas situacijas, pratinantis prie žmonių pasaulio. Svarbiausia, sujungiančia pasakojimo gija tampa draugystė. Rekomenduočiau jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Išmoningas, įtraukiantis pasakojimas, žavingos iliustracijos, patogus šriftas. 

P. L. Travers. Merė Popins. – Vilnius: Garnelis, 2014. – 208 p.

Kaip aš džiaugiuosi, kai klasiką galiu atrasti iš naujo, tiksliau, pažinti tikrąją istoriją, o ne adaptuotąją, žinomą tik iš populiarių filmukų ar banalokai sukaltų holivudinių filmų vaikams. Pirmą kartą pasaulyje istorijos apie šauniąją auklę pasirodė dar 1934 m., o lietuviškai su šia knyga susipažinome 1970-aisiais. Istorija ši tikrai sudėtingesnė ir įdomesnė nei rodoma filmukuose. Pagavesnė, knygoje, žinoma, daugiau vietos interpretacijai, savo įsivaizdavimui.

Visiems gerai žinomos neprilygstamosios auklės Merės Popins nuotykiai Vyšnių gatvėje nepaprasti. Netikėtai, lyg iš dangaus, atsiradusi auklė keičia šeimos gyvenimą, vaikų supratimą apie pasaulį atveria dureles į kūrybiškumo ir fantazijos pasaulį, kuris būtinas, jei vaikas nori užaugti geru žmogumi. Savo išmone ir stebuklingais gebėjimai Merė Popins ne kartą priverčia išplėsti akis, prisijuokti iki negalėjimo, moko pažinti pasaulį, ne smerkti, o atrasti.

I. Godon. Nelė ir Cezaris. Šokinėk, šok, lipk. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 24 p.

Kai esi mažas ar maža, atrasti ir išmokti naujų dalykų – visada džiugu. Pelytė Nelė ir varliukas Cezaris kviečia kartu pažinti pasaulį. Kartoninė paveikslėlių knyga šįkart vaikams pasakoja apie veiksmus. Du jaukūs, draugiški personažai – pelytė Nelė ir varliukas Cezaris – jau antrąkart kviečia vaikus atrasti kartu. Dvylika veiksmo žodžių, pavaizduotų guviuose piešinėliuose patiems mažiausiems.

Beje, ši knyga puikiai tiks ir pradedantiems skaityti, nes visas tekstas joje – didžiosiomis raidėmis (o tai retenybė mūsų vaikų literatūroje), ir teksto čia yra. Jį puikiai atspindi šiltos, jaukumu dvelkiančios autorės iliustracijos. Žodžiu, ši knyga – du viename: mažiesiems vartyti, džiaugtis, atrasti, žaistis, vyresniems – skaityti ir taip atrasti nepakartojamą knygų pasaulį.

J. Ivanauskaitė. Stebuklinga spanguolė. – Tyto alba, 2014. – 80 p.

Kai perskaičiau daugiau nei pusę šios knygos, supratau, kad ji man žinoma ir, deja, asocijuojasi su ne itin vykusiu kontekstu – vieno populiaraus teatro pastatytu (ir teberodomu) spektakliu vaikams. Spektaklis baisiai nuvylė, tiksliau, kūrinio pastatymas, atlikimas, neprofesionalumas, tad velkantis šiam šleifui teko iš naujo pažindintis su J. Ivanauskaitės pasaka apie stebuklingąją spanguolę. Jei reikėtų trumpai nupasakoti siužetą, pasakyčiau, jog tai pasaka apie gamtą, kuri čia įgyja regimą kūną, girdimą balsą per stebuklingus veikėjus, su kuriais susipažįsta vienas berniukas Algis, kai netyčia spanguoliaudamas suvalgo stebuklingąją spanguolę. Sakyčiau, kad tai stiprų moralą su savimi nešanti istoriją – apie pareigą mylėti gamtą, ja rūpintis, saugoti. Išraiškingos pačios autorės iliustracijos pasakojimui suteikia stebuklingumo. Tiesa, tik nesupratau, kodėl iliustracijos nedera su pasakojimais, tarkim, iliustracija su šunimis ir stebuklingais aitvarais yra knygos viduryje, o pasakojimas apie tai – pačioje knygos pabaigoje. Gal leidėjai siekė, kad knygą vartytum vėl ir vėl grįžtum prie įsimenančių paveikslų, tyrinėtum, bandytum atrasti savąjį santykį su didžiąja gamta.

Pasak leidėjų, „spanguolė kūrinyje yra visur, ji atveria ir užbaigia jo siužetą. Paragavęs stebuklingos spanguolės kūrinio pagrindinis herojus Algiukas pakliūva į Lietuvos motinos gamtos karalystę, kurioje sutinka žvėrių, paukščių, augalų, vėjo, vandens, ugnies galiomis apdovanotų fantastinių veikėjų. Kūrinyje kalbama apie draugystę tarp žmogaus ir gamtos. Draugystei, buvimui kartu reikalingas pokalbis, gebėjimas matyti vienam kitą, todėl gamta kūrinyje yra sužmoginama, o žmogus sugamtinamas.“ Knyga skirta 6-10 metų.

L. Petkevičiūtė. Vištelė Put Pututė. – Vilnius: Lieparas, 2013. – 24 p.

Šią leidyklą ir jos knygas atradau tyrinėdama vieno knygyno lentynas – užsuku čia karts nuo karto pasižvalgyti, pavartyti, pauostyti knygų, pašiurenti jų lapus. Ir vis kažką atrandu – tai, ko interneto platybės nesugeba aprėpti ar tinkamai atspindėti. Patarčiau visiems užsukti į knygynus, čia lentynose pilna lobių, kuriuos atrasti galite patys – išsirinkdami tai, kas tinka ir patinka JUMS, o ne interneto puslapius kuriantiems ir centrines pozicijas brangiai parduodantiems.

Pačią pasaką jau žinojau iš seniau, buvo išleista kartoninė knygelė mažiesiems su išraiškingomis vištytės akimis. Mūsų mažosioms istorija labai patiko, tada smagu buvo ją perskaityti dar kartą, tik šįkart – daug geriau iliustruotą ir visai kito formato. Pabaigoje, kaip ir anąkart, pateikia lietuvių liaudies daina (su melodijos natomis) „Surado vištelė du miežio grūdu“. Tai pasaka, kurios moralas pateiktas dar pavadinime: „Dairykis ir geras darykis, Kitiems teik, bet ir savęs neapeik“. Vištytė randa keletą grūdų ir vis kreipiasi į savo bičiulius, kad padėtų juos sumalti, tačiau visi dėl įvairiausių priežasčių atsisako ir tenka jai pačiai tai daryti, o iškepus pyragą, subėga visi tieji bičiuliai ir pyrago, žinoma, labai nori. Vištytė pasidalina, bet... jai ir nelieka. Pamokanti pasaka su vasariškai šviesiomis, giedromis iliustracijomis.

J. Nesbo. Daktaras Proktoras ir galbūt pasaulio pabaiga. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 320 p.

J. Nesbo mūsuose labiau žinomas kaip suaugusiųjų detektyvų ir kriminalinių romanų rašytojas, tačiau jis taip pat ir vaikams skirtos serijos „Daktaras Proktoras“ autorius. Knygoje svarbiausi trys personažai: nenuspėjamasis mažylis Biulė, rimtuolė Liza ir išradingasis daktaras Proktoras. Tai jau trečioji jų nuotykių dalis.

Tokios knygos šiuolaikiniams vaikams dažniausiais patinka, o jų tėvams, va, nebūtinai. Pasakojimas suregztas įtaigiai, daug dialogų ir veiksmo. Beje, vėlgi laikausi nuomonės, kad gerokai įdomesnis už profesorių personažas yra mažasis Biulė.

Tik tas turinys. Ar jis dar kam nors rūpi? Juk įdomu, lengva, paprasta, įtraukiama. Ko dar norėt?

L. Petkevičiūtė. Raudona poringė. – Vilnius: Lieparas, 2013. – 104 p.

Ši knyga nustebino savo užmoju papasakoti apie vieną – raudoną – spalvą. Ir ne šiaip papasakoti, o pasitelkiant lietuvių kalbos lobyną, atskleisti neaprėpiamą raudonos įvairovę. Knygai svorio suteikia ir tarsi šaukiančios, ryškumu trykštančios Laimutės Varkalaitės iliustracijos – būtent už jas knyga tapo knygų meno konkurso „Vilnius 2013“ laureate. Pasak leidėjų, knyga skirta ne tik vaikams, bet „ir jų bočiams, auklėtojams bei tėvams“. Knyga sudaryta iš 7 skyrių, kiekviename skirtingos sąsajos su raudona spalva. Yra čia ir mįslių, ir pasakų, ir daugybė sinonimų, eilėraščių, enciklopedinės informacijos. Visko tikrai daug ir žavi užmojis tai atskleisti, tik vienas minusiukas – knygos struktūra, man regi, pernelyg sudėtinga – aš pati kelis kartus vis sugrįždavau į skyriaus pradžią, bandydama suprasti apie ką čia dabar eina kalbą. Bet turinio prasme knyga tikrai įdomi, vertinga, puikiai tiks tiek laisvalaikiui (mįsles paspėlioti, eilėraščių pasimokyti), tiek žinioms pagilinti (sužinosite daug įvairiausių pasakojimų, išsireiškimų, informacijos). Skaitydamas knygą gali realiai įsitikinti, kad mūsų kalba „tartum bekraštės, sodriu spalvynu raibuliuojančios pievos: derli, marga, ir kupina gyvybės, kur kiekvienas, net menkiausias, padarėlis turi vardą ir aldas, netgi švelniausias, potėpis – skambų pavadinimą. Pamėginkime mažomis savo rieškučiomis susižerti bent dalelę to neaprėpiamo margumyno – šįkart raudono.“ Smagu, kad daug paaiškinimų, kurie šiandieniniams vaikams (ir jau jų tėvams) būtini. Puikiai tiks ir kaip mokymo priemonė pradinukams pažinti lietuvių kalbos įvairovę, gyvumą, išraiškingumą.

J. M. Strid. Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 104 p.

Danų karikatūrininko Jakobo Martino Strido pirmoji lietuviškai išleista knyga vaikams, tikiu, patiks daugeliui. Iliustracijomis šiek tiek primenantis mums gerai žinomus „Darbėnus“, šis pasakojimas pakvies ieškoti paslaptingosios salos, kurioje prapuolė miestelio meras ir miestelyje įsivyravo netvarka. Kažkam reikia imtis drąsos ir suieškoti pražuvėlį. Pagrindiniai veikėjai katinėlis Mičas, dramblys Sebastijanas ir profesorius Gliukozė stebuklingąja kriaušę pasirengę nukeliauti į pasaulio kraštą. Tik kaip reiks įveikti piratus ir baisingąjį slibiną? Paskaitykite ir tikrai nustebsite – knyga žavi savo išmone, nenuobodžiais vingiais, įtraukiančiomis smulkmeniškomis iliustracijomis.

Knyga nuotaikinga ir nuotykinga: čia nestinga paslapčių, piratų, draugystės išbandymų ir puikios, nenuobodžios istorijos, kurią, beje, smagu ne tik skaityti, bet ir tiesiog vartyti, tyrinėti.

A. Stanton. Ponas Gumbas ir Sausainių Milijardierius. – Vilnius: Baltos lankos, 2014. – 180 p.

Yra knygų, kurias skaitydama negaliu atsistebėti – kas ir kodėl sumanė jas parašyti (vėliau – išleisti, išversti), kokią matė prasmę? Dar labiau verčia pasimesti knygos priešlapiuose pateikti tarptautiniai vertinimai, tokie kaip „juokinga, kad net žarnas suka“ arba „džiaugsitės kiekvienu sakiniu“, „puikus skaitaliukas“. Dėl žodžio skaitaliukas nesiginčiju, bet dėl puikus ir juokingas – pasiginčysiu. Skaitydama nenusijuokiau nė karto, net nešyptelėjau. Labiau svarsčiau, kokia prasmė aprašyti tokius bjaurius, ant visiško blogio ir bjaurumo ribos balansuojančius pasakojimus, kuriuose teišskirčiau daug chaoso, blogio pinklių ir ne itin sąmoningų paistalų (pavyzdžiui, vienas pagrindinių veikėjų – sausainis su dirbtiniais raumenimis). Pats veikėjas ponas Gumbas man sukelia superkeistus beviltiškumo jausmus – ką tokių personažų (bukų, svajojančių apie pinigus ir įvairiausias šlikštybes, rezgančių pinkles, mėgstančių nupjautas kiaulių galvas ir žarnas) vaizdavimu norime pasakyti vaikams? Na, taip, čia nugali gėris ir draugystė, visi blogiečiai „nugesinami“, bet kokia kaina?

Skaitė, džiaugėsi ir pasidalijo Jurga Lūžaitė-Kajėnienė